2013 m. lapkričio 21 d., ketvirtadienis

Kodėl atskiri skandinavai krikštijosi?

Įprasta manyti, kad senosios pagoniškos Europos visuomenės priešinosi krikštui, nors derėtų visuomet atminti, jog priimdami krikščionybę skirtingi žmonės vadovavosi įvairiomis priežastimis bei motyvais. Norvegų filologas, Skandinavijos istorijos bei literatūros specialistas Nilsas Bjornas Kvastadas vienoje savo knygų rašo: „Žmonės krikštijosi dėl daugelio priežasčių. Vienas pasikrikštijo, gavęs žuvingą ežerą iš Olafo Šventojo. Gaukas Toriras ir Avrafastis priėmė krikštą, kadangi norėjo dalyvauti mūšyje. Avrafasčiui buvo tas pats, kurioje pusėje kautis, kad tik jį pasiimtų kartu. 



Gaukas Toriras sėmėsi iš savo išminties šaltinio: „Jei man reikia tikėti Dievu, kuo blogesnis yra Baltasis Kristus už kokį kitą Dievą? Mano galva, krikštykimės, jei karaliui tas taip svarbu (paryškinta mano), ir leiskimės į mūšį drauge su juo“. Po valandėlės rimties pas šventiką jie iškeliavo kautis. Toksai Torkelis manė, jog didžiausias pasikeitimas pereinant į naują tikėjimą esąs tas, kad reikia nusiprausti“. 
Iliustracija: Akmuo Pietų Švedijoje, kuriame vaizduojamas kryžių nešantis vikingas.