2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

Kas sieja degtukus, senovės šventąjį, piktąją dvasią ir planetą?

Keistas klausimas, tačiau visus juos sieja žodis lucifer, kuris lotynų kalboje reiškia „šviesos nešėją“.
Vergilijaus „Eneidoje“ Liuciferiu vadinama Veneros planeta: „Tuomet Liuciferis pakilo virš Idos viršūnių dieną atnešdamas su savimi“. 



Su puolusiu angelu Liuciferis buvo susietas senųjų žydiškų tekstų vertėjų į lotynų kalbą, kuomet žydų žodis, reiškiantis skaisčią, tačiau greit užgęstančią ryto žvaigždę (vienas išdidaus, bet puolusio angelo epitetų) buvo užrašytas Lucifer.
IV a. Sardinijos saloje vyskupavo Liuciferis Kaljarietis, vėliau paskelbtas Šv. Liuciferiu. Italijoje yra ir Šv. Liuciferio bažnyčia.
Olandų kalboje degtukai iki šiol vadinami liuciferiais. Jų išradimo istorija gana miglota, tačiau taip degtukai buvo pavadinti tikriausiai todėl, kad greitai skaisčiai įsižiebia, skleidžia sieros kvapą ir taip pat greitai užgęsta.