2013 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Kaip ir kada atsirado "meilės spynų" kabinimo tradicija?

Praeitą šeštadienį buvau Verkių rūmų parke, tai ir čia atodangos tvorelė nukabinėta įvairiomis spynomis bei spynelėmis su jaunavedžių vardais, inicialais, vestuvių datomis. Tokias spynas galima pamatyti ir ant kai kurių Vilniaus tiltų. Kažkaip iš pradžių galvojau, kad ši tradicija nors ir atneštinė, bet tikriausiai sena. Tačiau pasidomėjus paaiškėjo, kad ji ne tokia jau ir sena, nors yra kelios šios tradicijos atsiradimo versijos. 
 
Viena iš tokių serbiškų XX a. vidurio legendų pasakoja apie jauną mažo miestelio mokytoja, kuri susižadėjo su karininku. Po kiek laiko pastarasis išvyko į karą, kažkur sutiko ir pamilo kitą moterį, o apie buvusią meilę pamiršo. Paliktoji mokytoja neištvėrė tokio skausmo, susirgo ir numirė, o Vrniačko-Banios miestelyje gimė tradicija susižadėjus kabinti spyną ant vietos Meilės tilto (seb. Most Ljubavi), kad apsisaugoti nuo galimų išsiskyrimų. Kita legenda spynų kabinimo tradiciją sieja su Florencijos mokiniais, kurie kadaise ant seno miesto tilto kabindavo spyneles su slaptais meilės prisipažinimais.

Na, legendos legendomis, tačiau kaip ten bebūtų - „meilės spynelių“ kabinimo vajus prasidėjo 1992 m. pasirodžius italų rašytojo Federiko Močijos romanui„Trys metrai virš dangaus“, kuriame aprašomi įsimylėjėliai, kabinantys savo jausmus sutvirtinančią spyną ant Mulvijaus tilto Romoje (o raktas buvo išmestas į Tibro upę). Jei romanas liktų nepastebėtas, tai nebūtų ir to spynų kabinimo įkarščio, tačiau knyga tapo neįtikėtinai populiari.

Beje, kai kuriuose Europos sostinėse bei kituose miestuose gresia rimtos baudos už „meilės spynų“ kabinimą ant tiltų turėklų. Tam tikslui valdžia įrenginėja specialias vietas, o „nelegaliai“ pakabintas spynas nupjauna. Žinoma, visuomet atsiranda gausybė prieštaraujančių ir besipiktinančių tokia „šventvagyste“, tačiau valdžios atstovai atkerta, kad tradicija gal ir graži, tačiau savo meilės simbolius derėtų kabinti tam tikrose vietose, o ne ant istorinių tiltų, kurių turėklai nelabai tam pritaikyti ir gali tiesiog neatlaikyti tūkstančių spynų apkrovos. Be to, daugybė spynų iškraipo istorinį senųjų tiltų vaizdą, kas irgi yra nelabai gerai. Žodžiu, kova tarp naujosios tradicijos šalininkų ir miestų valdžios neretai įsiplieskia ir mūsų dienomis.

O šiaip - tradicija kaip tradicija. Lietuvoje tikriausiai niekam nekliūna. Bent jau iki to laiko kol spynos neslegia tiltų tonomis...

PS. Nuotrauka mano daryta :)