2013 m. lapkričio 8 d., penktadienis

Judensau

Maždaug XIII a. Vokietijoje gimė antisemitinis „žydų kiaulės“ (vok. Judensau) siužetas, kurį galima buvo aptikti tiek architektūroje, tiek religinėje to meto literatūroje. Paprastai garsusis Judensau žanras vaizdavo kiaulę apspitusius žydus, kurie čiulpia jos spenius, žiūri kiaulei po uodega, meldžiasi ar netgi lytiškai santykiauja su ja. Kartais vietoje kiaulės galėjo būti vaizduojamas ožys, velnias ar koks nors demonas, o pats siužetas buvo laikomas tiesiogine užuomina į žydų praktikuojamą „satanizmą“ (to meto krikščionybės požiūriu) bei tariamą krikščionių vaikų aukojimą tamsioms jėgoms. 


Tačiau pirmiausia - „žydų kiaulė“ - tai pajuoka iš žydų papročių bei tikėjimo, kuriame kiaulė laikoma nešvariu gyvūnu, taigi, „purvinos kiaulės“ pienu žindomi žydai tarytum patys tampa užterštais, blogį sėjančiais velnio pasiuntiniais. Pasakytina, kad Judensau motyvas neprarado savo populiarumo ir poviduramžinėje epochoje.
Nors, kaip jau buvo minėta, „žydų kiaulės“ vaizdinys gimė Vokietijoje, tačiau atskirų pavyzdžių ant bažnyčių bei katedrų sienų galima sutikti ir kitose šalyse: Belgijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Austrijoje, kitose šalyse.
Antrojoje XX a. pusėje Vokietijoje nekart kilo diskusijos dėl „žydų kiaulių“ likimo miestų gatvėse. Radikalesnieji reikalavo visas jas nuimti kaip fanatiško viduramžių antisemitizmo simbolį, nuosaikesnieji tvirtino, kad judensau – tai savotiški, konkrečiai epochai būdingi meno kūriniai, kuriuos reikėtų ne demontuoti ir griauti, o tinkamai visuomenėje nušviesti jų atsiradimo aplinkybes kabinant informacines lenteles su paaiškinimais. Ginčai dėl vidramžiškų „žydų kiaulių“ tikslingumo nesiliauja ir mūsų laikais. 
Nuotraukoje viršuje "žydų kiaulė" Vokietijos miesto Bad-Vimpfeno miesto katedros sienoje.
Apačioje: viduramžiškas judensau vaizdavimas antisemitiniuose leidiniuose.