2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

Dujosvaidis: baisusis Pirmojo pasaulinio karo ginklas

Pirmasis pasaulinis karas išsiskyrė tuo, kad jame visos kariaujančios pusės visiškai nesivaržydamos naudojo įvairiausias dujas: nuo paprastų ašarinių iki itin nuodingų, mirtinų paralyžiuojančių junginių.


Pirmosios dujų atakos šiame kare dažnai buvo neefektyvios, kadangi nuodingos medžiagos buvo purškiamos iš balionų, pasklisdavo gana nedideliu nuo purškiančiųjų atstumu, o staiga pasikeitusi vėjo kryptis galėjo bet kada nukreipti dujų debesį atgal. Kas kita – 1916 m. išrastas dujosvaidis, kuris priminė tą patį minosvaidį, tik šaudė sviediniais su nuodingu užtaisu. 

Standartinio anglų inžinieriaus Livenso išrasto dujosvaidžio sviedinys galėjo skrieti apie du kilometrus ir pasiekti tolėliau esančias priešo pozicijas. Sviediniai buvo pripildyti chloru, fosgenu ar padegamaisiais mišiniais, kurie sprogdami formavo tankų labai nuodingų dujų debesį. Dažnai vienu metu buvo panaudojami šimtai salvėmis šaudančių dujosvaidžių, sukeliančių didžiulį toksinį rūką virš tūkstančių priešo karių galvų.
 
Iš pradžių, po pirmųjų dujų atakų, skirtingos kariaujančios pusės viena kitą kaltino bailumu ir „negarbingu“ kariavimo stiliumi, tačiau vėliau visuotinai prieita prie principo „kaip tu man, taip ir aš tau“, tad masinės dujų atakos jau nieko nebestebino. Apie "pavykusias" dujų atakas čia nekalbėsime, tačiau jų pasekmės buvo baisios: uždusimai, apakimai, nudeginimai ir pan. Žodžiu, baisūs, dažnai neišgydomi suluošinimai ir kraupi mirtis.
 
Nuotrauka viršuje - Vokiečių kariai prie savo dujosvaidžių baterijos. 


Britų kariai užtaiso dujosvaidžius. 


Tą patį daro vokiečiai... 


Veržimasis pro tirštą dujų rūką.


Dujų atakos pasekmės...


Sužaloti britų kariai.


Apsauga nuo dujų atakos fronte.