2013 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

Apie kaltūnus

Kaip žinia, kaltūnu vadinami smarkiai į neiššukuojamą masę susivėlę plaukai. Ilgai neplaunant galvos ir neprižiūrint plaukų, purvas bei riebalinių galvos liaukų išskyros sulipina plaukus į gličią masę, kas tikriausiai turėtų būti pakankamai nemalonu tiek pačiam kaltūno nešiotojui, tiek aplinkiniams.
Pats žodis „kaltūnas“ kilęs iš lenkiško kołtun, kuris savo ruožtu siejamas su sulipusių plaukų gumulais. Kaltūnų susidarymas pirmiausia buvo būdingas retai savo išvaizda besirūpinantiems žmonėms – elgetoms, valkatoms bei kai kurioms skurdžiausioms valstiečių grupėms, nors savo metu jis buvo neretas ir aukštuomenės tarpe (ypač vadinamojoje "perukų epochoje"). 

Beje, su kaltūnu Rytų Europoje buvo susiję ir tam tikri prietarai. Iš vienos pusės, kaltūnai neretai buvo laikomi rimta liga ir negalia (elgetos taip papildomai sužadindavo žmonių gailestingumą), iš kitos pusės kai kur buvo tikima, kad kaltūnas saugo nuo piktų dvasių ir velnio žabangų. Šiaip ar taip tiesiog nukirpti neiššukuojamai susivėlusius plaukus buvo nepageidaujama, kadangi žmogus galintis apakti, išsikraustyti iš proto ar būti apsėstas pragariškų jėgų. Esą kaltūną galima išgydyti tik maldomis ir užkalbėjimais, o jo prigimties aiškinimu buvo užsiėmę net rimti to meto mokslo vyrai.

Savo metu neapsieita ir be politikos. Vokiečių autoriai teigė, kad daugiausia kaltūnuotųjų galima sutikti „nešvarioje“ Žečpospolitoje. Lenkų autoriai – priešingai – tvirtino, kad „kaltūno kultas“ buvo būdingas ir senosioms germanų gentims, kurios gyveno palei Reiną ir Bavarijoje (beje, tą patį teigė ir vokiečių tautosakos tyrinėtojas, žymus pasakininkas Jakobas Grimas). Kad ir kaip ten bebūtų, Europos kalbose kaltūnas dažnai įvardijamas „lenkišku kaltūnu“ (lot. plica polonica), tačiau iš esmės teisūs tikriausiai tiek vieni, tiek kiti. Yra žinoma, kad dar XIX a. pradžioje Mazovijoje ir Pinsko apylinkėse (dabar Gudija) valstiečiai sąmoningai suveldavo plaukus į kaltūnus ir sustiprindavo tokią „šukuoseną“ vašku, elgdamiesi taip dėl kažkokių senovinių prietarų. Danijos ir Norvegijos karalius Kristijonas IV (1577 – 1648 m.) taipogi nešiojo kaltūną – savotišką niekados neišpinamą ir nešukuojamą kasytę kairėje veido pusėje, kurią parišdavo juosta. Kaltūnas žinotas ir Britanijoje, kur jis vadintas „elfų vija“ (vokiečių žemėse - „raganos kasa“). 

Kai kurie su kaltūnais susiję prietarai buvo tokie stiprūs, kad juos augindavo iki keliasdešimt centimetrų ar net metro ilgio. Krokuvos Jogailos universiteto medicinos fakulteto muziejuje saugumas XIX a. pusantro metro ilgio kaltūnas.

Ryžtingesnė kova su kaltūnais ir jų „kultu“ Lenkijoje prasidėjo XIX a. kai patiems „prietaringiausiems“ jie buvo tiesiog nukerpami. Šią kovą lydejo ir aiškinamasis darbas, kad kaltūnus formuoja ne piktos jėgos, o nešvara ir apsileidimas. Kova su kaltūnais palietė ir Lietuvą (apie tai ldkistorija.lt puslapio filmukas). 


Pusantro metro ilgio XIX a. kaltūnas Krokuvos Jogailos universiteto muziejuje.