2013 m. spalio 16 d., trečiadienis

XIX a. carinė administracija apie lietuviškų gubernijų gyventojus: lietuvius, lenkus, vokiečius, žydus...

Kartą vienas pažįstamas pasidalino skanais iš XIX a. reguliaraus carinės administracijos leidinuko "Karinė-statistinė Rusijos imperijos apžvalga". Juos savo laiku leido generalinio armijos štabo departamentas. Viename iš šio leidinio numerių aprašomi Vilniaus ir Kauno gubernijų gyventojai. Daug kam gali nepatikti, bet dokumentas yra dokumentas, o aš pats nuo komentarų susilaikysiu. 
 
Lenkai. Vadinamųjų lenkų galima suskaičiuoti apie 40 000 abiejų lyčių, iš kurių puse priklauso bajorų luomui; Kauno gubernijos bajorus galima suskirstyti į dvi grupes, iš kurių pirmajai priklauso tik aukščiausia ir prasigyvenusi klasė.

Senosios Lenkijos betvarkė, o taip pat žalingas žydų poveikis stipriai paveikė dvasinį lenkų būdą. Dauguma turtingesnių bajorų auklėjo savo vaikus Baltijos vokiečių provincijose ir Sankt Peterburge; kadetų korpusuose besimokantys lenkai įsisavina daug rusiškumo. Antrajai grupei priklausantis žemesnysis bajorų sluoksnis yra įtakotas blogų įpročių. Šiomis šlėktomis užpildyta Kauno gubernija ir vakarinės provincijos,  čia jie pas turtingesnius bajorus tarnauja valdytojais, ekonomais, rūbininkais. Bajorų moterys labai skiriasi nuo vyrų į gerąją pusę.
Laisva lenkais besivadinanti tauta turi namus ir daržus miestuose bei miesteliuose, o kai kur valdo žemes kaimuose. Jie užsiima įvairiausiais amatais ir tarnauja dvaro reikalų patikėtiniais pas stambesnius ponus, išlaiko užeigas ir nuomoja karčiamas; dažnai gyvena vienkiemiuose; praradę bajoro statusą jie pamažu smunka į pačią žemiausią klasę; daugumoje atvejų lenkai yra veiklūs, gerų ir nelabai gerų įpročių. 

Lietuviai sudaro žemiausią gyventojų klasę ir užsiima tik žemdirbyste. Jie paprasti, ramūs, gana švelnūs ir karo tarnybai tinka mažai; jie yra įbaudžiavinti ir įtakojami žydų; tautos dvasia juose visiškai sunykusi. Paskutinio 1831 m. karo metu ponai prieš lietuvių valią rinko juos į kariuomenę ir atsitikdavo taip, kad ištisos jų minios pasileisdavo bėgti nuo kelių Kuršo gubernijos medžiotojų, o rusų munduro atvaizdas sukeldavo juose didžiulę baimę. Prietaringas dievobaimingumas, besiremiantis daugiau išorinių apeigų atlikimu negu tikru krikščioniškų dorybių vykdymu, būdingas kiekvienam lietuviui. Luošiai ir elgetos sutinkami Kauno gubernijoje kiekviename žingsnyje: ilgos jų voros apgula bažnyčių šventorius, užpildo miestus ir miestelius, sutinkamos keliuose ir būriais pereina į Kauno, o ypač, - į Kuršo guberniją. Valstiečių apie 420 000 ir visi jie yra didelėje priklausomybėje nuo lenkų ponų. Telšių, Šiaulių, Raseinių valsčiuose, taip vadinamojoje Žemaitijoje, valstiečiai moka duoklę (obrok); jų padėtis klestinti; važiuoja jie į Liubavą, Rygą, Prūsiją, parduoda linus ir gyvena pritekliuje. Pagrindinis Kauno gubernijos trūkumas yra tas, kad sunku rasti žmonių valdyti šią visuomenę, kurios likimas, turint omenyje bendrą jų tamsumą, visiškai priklauso nuo raštininko. Degtinės vartojimas, skatinamas daugybėje karčiamų miestuose ir keliuose bei krautuvėse kiekvienuose žydų namuose paplito visuose visuomenės sluoksniuose, išskyrus gal tik turtingesnę bajoriją. Vyne tauta randa savo vienintelę paguodą ir linksmybę. 

Sentikiai. Jų papročiai patys blogiausi; jie plėšikauja visur kur tik pasitaiko patogi proga; kartu su žydais vagia arklius ir aplamai yra žinomi kacapų vardu, išreiškiančiu visą jų nelemtų savybių rinkinį; visi valdžios norai priversti juos laikytis viešosios tvarkos žlugo; Beje, visuomenės nuomonė apie juos kur kas blogesnė nei jie to verti iš tiesų; Kauno gubernijoje raskolnikų (atskilelių) yra 15 000 abiejų lyčių.

Vokiečiai, išeiviai iš Prūsijos, gyvena miestuose ir miesteliuose, kai kada ponų dvaruose. Kai kur valdo kaimų ir pakelių karčiamas. Vokiečiai dažniausia amatininkai ir labai retai užsiima žemės ūkiu. Dar niekur vokiečių sąžiningumas ir padorumas nesunyko taip kaip Kauno gubernijos vokiečių tarpe: jie tingūs, neblaivūs, nesilaikantys pažadų; Seniausiai atsikėlusieji susiliejo su žemiausiomis liaudies klasėmis; Karo metu vokiečiai tinka žvalgyti priešą, tačiau jie neištikimi ir viskam abejingi; tačiau ir šnipinėti jiems trūksta išradingumo.

Žydai – patys žalingiausi šio krašto gyventojai. Jie sudaro visiškai atskirą visuomenę, kurios pagrindinė taisyklė yra bet kokiomis priemonėmis praturtėti juos priėmusios tautos sąskaita. Miestuose jie sudaro 2/5 arba 3/4 visų gyventojų, užgrobę visą prekybą bei pramonę. Pono patikėtinis žydas savo meilumu ir gudrumu kasa jam duobę; miesteliuose jie degtine bei riestainiais išvilioja paskutinį skatiką iš paprasto miestiečio; kaime tas pats žydas surašinėja sąskaitas dviguba kreida (?), o pjūties metu susirenka dvigubas skolas. Nenuilstamas žydų verteiviškumas skatina didžiulę kontrabandą iš užsienio. Žinoma, būna visiškai sąžiningų ir netgi kilnių žydų, tačiau tokių visoje gubernijoje vargu ar atsiras bent šimtas. Instinktyvus polinkis prie stipresnio ir puikus politinės krašto būklės išmanymas lenkia juos į rusų pusę. Būti šnipais jie tinka ir tik nuo konkretaus karininko priklauso pasirinkti patį geriausią iš jų (žydų), bei nukreipti jį tinkama linkme". 

Paveiksliukas: vieno šio dokumento puslapio skanas“.