2013 m. spalio 1 d., antradienis

Vaikų kryžiaus žygis (Vokietija)

Neseniai rašiau apie vadinamąjį vaikų kryžiaus žygį Prancūzijoje. Na, o dabar papasakosiu apie panašius įvykius vokiškose žemėse.
XIII a. pradžioje Reino žemupyje pamokslavo berniukas Mikalojus, kuriam tuomet nebuvo ir 10 metų. Mikalojus važinėjo "T" formos kryžiumi papuoštu vežimu ir, kaip ir jo prancūzų kolega Stefanas, skelbė apie išlaisvinantį vaikų kryžiaus žygį, kuris turėtų pasiekti Jeruzalę ir įtvirtinti joje vienintelio Dievo karalystę. 


Paskui Mikalojų ėjo tūkstančiai pasekėjų, vaikų ir paauglių. Su dideliu vargu ir praradimais jie kirto dabartinės Šveicarijos teritoriją ir atsidūrė Genujoje, kurios miestiečiai tikrai nesidžiaugė plika ir elgetaujančia vaikų kariauna. Jūros bangos neprasiskyrė prieš jaunus kryžiuočius, tad jų stovykloje kilo nesutarimai. Kai kurie būriai vaikų pasuko namo į Vokietiją (iš jų grįžo tik nedaugelis), kiti liko Genujoje, o pats Mikalojus su negausiais pasekėjais klajojo po Italiją. Aplankytų miestų dvasininkai nuolat ragino vaikus atsisakyti nuo beprotiškos kryžiaus žygio idėjos ir kategoriškai uždraudė uostams plukdyti vaikus į Rytus. Kai kuriuos jaunus "kryžiuočius" priglaudė vietos gyventojų šeimos. Viltį praradęs Mikalojus su bendražygiais pasuko atgal į Vokietiją ir mirė nuo bado ar šalčio, kaip manoma, Alpėse. Pasakojama, kad Mikalojaus tėvas buvo suimtas ir pakartas dėl savo sūnaus veiksmų. Daugybė vokiečių šeimų negalėjo atleisti šiai giminei už pražudytus vaikus.