2013 m. spalio 2 d., trečiadienis

Šachmatai kaip konfliktų priežastis

Sprendžiant iš viduramžių laikus siekiančių liudijimų, neretai muštynėmis ir rimtesniais konfliktais pasibaigdavo netgi toks nekaltas žaidimas kaip šachmatai. Štai skandinaviškoje „Olafo Šventojo sagoje“ sutinkamas toks aprašymas:
„Mišių išvakarėse karalius Knutas su didele svita atjojo į Hroiskeldą. Jarlas Ulfas, jo žentas, ta proga surengė puotą. Puota buvo puiki ir jarlas buvo labai linksmas, tačiau Knutas tylėjo ir buvo kažkuo nepatenkintas (...). 


Tuomet jarlas paklausė, ar nenorėtų Knutas sužaisti su juo šachmatais. Tas sutiko. Jie paėmė šachmatus ir pradėjo žaisti (...). Kai karalius Knutas ir jarlas Ulfas žaidė šachmatais, pirmasis padarė blogą ėjimą, todėl jarlas nukirto žirgą. Knutas pasakė, kad Ulfas gražintų žirgą ir jis sužaisiąs kitaip, tačiau jarlas supyko, numetė šachmatų lentą ir išėjo lauk. Konungas sušuko:
- Kurgi tu bėgi, baily?
Jarlas sustojo tarpduryje ir pasakė:
- Tu nevadinai manęs bailiu kai aš su savo laivais atvykau tau pagalbon. Švedai mušė jus ten kaip šunis!
Ulfas išėjo miegoti. Kitą rytą karalius pasakė tarnui:
- Nueik pas Ulfa ir nužudyk jį.
Tarnas išėjo, tačiau netrukus grįžo. Karalius paklausė:
- Tu nužudei jarlą?
Tas atsakė:
- Ne nenužudžiau, kadangi jis nuėjo į bažnyčią.
Vieną žmogų vadino Ivaru Baltuoju. Jis buvo norvegas ir karaliaus Knuto draugovės karys. Karalius pasakė Ivarui:
- Eik ir nužudyk jarlą.
Ivaras nuėjo į bažnyčią, prisiartino prie altoriaus ir persmeigė Ulfą kalaviju. Jarlas iškart mirė. Ivaras grįžo pas karalių su kruvinu kalaviju rankoje. Knutas paklausė:
- Tu nužudei jarlą? 
- Taip, nužudžiau. 
- Teisingai padarei“.

Na, o paveikslėlyje taip pat pavaizduotas konfliktas žaidžiant šachmatais. Irgi su skraidančiom lentom ir kalavijais.