2013 m. spalio 3 d., ketvirtadienis

Populiarūs mitai apie "Trečiąjį Reichą"

Mūsų dienų spaudoje neretai sutinkami įsišakniję mitai, netikslumai bei atviros pasakos apie nacistinę Vokietiją. Tad atvirai, be jokio emocionalumo ir tolimų išvadų panagrinėkime populiariausius iš jų.
1. "Trečiasis Reichas"
Mūsų laikais įprasta nacistinę Vokietiją vadinti Trečiuoju Reichu, tačiau iš tiesų tai niekuomet nebuvo oficialus šalies pavadinimas ir netgi aukštų partinių lyderių kalbose sąvoka "Trečiasis Reichas" sutinkama itin retai. 


 
Oficialus valstybės pavadinimas nuo 1933 iki 1945 m. buvo Vokiečių Reichas (vok. Deutsches Reich). Politiniame kontekste mistinė ir religinė sąvoka „Trečiasis Reichas“ pirmą karta panaudota vieno konservatyvaus vokiečių rašytojo knygoje 1923 m. (kaip kažkada ateisianti „trečioji vokiečių imperija“ po Šventosios Romos imperijos ir kaizerinės Vokietijos).
2. Naciai pasiskolino svastiką iš Indijos. 
Netiesa. Svastikos vaizdavimas turi gilias tradicijas tiek pagoniškame senovės germanų mene, tiek viduramžių ikonografijoje. Radikaliu politinių jėgų simboliu svastika tapo dar prieš susikuriant nacionalsocialistų partijai. „Soliariniu ir amžinuoju germaniškojo atsinaujinimo ženklu“ svastika pradėta vadinti dar XIX a. pabaigoje, kuomet Hitleris buvo vaikas. Tam tikras politinis kontekstas svastikai buvo suteiktas dar prieš Hitleriui užsiimant bet kokia politine veikla. 
3. Naciai išrado "biologinį rasizmą". 
Pirmieji „kraujo grynumo“ įstatymai Europoje pasirodė dar viduramžių Ispanijoje, tiesa, jie buvo stipriai įtakoti radikalių religinių to meto įsivaizdavimų. Modernaus „teorinio rasizmo“ kūrėjai veikiau yra anglų ir prancūzų autoriai, bet ne vokiečių. Pastarieji tik kiek „modifikavo“ tas teorijas bei įtvirtino jas valstybiniu lygmeniu. 
4. Arijais buvo laikomi tik šviesiaplaukiai ir mėlynakiai. 
Griežtos sąvokos „arijas“ apibrėžimo nacistinėje Vokietijoje niekuomet nebuvo, todėl faktiškai kiekvienas vokietis „be netinkamo kraujo priemaišų“ buvo pripažįstamas ariju. Viename iš to metų populiarių vokiečių rasotyros vadovėlių išvardinti šeši Europoje labiausiai paplitę antropologiniai fenotipai su prierašu: „visų šių šešių rasių atstovai, arba žmonės, kuriuose dera kelioms europietiškoms rasėms būdingi bruožai, mūsų įstatymais pripažįstami arijais“. Tiesa, egzistavo tam tikra atskirtis tarp „etaloninių arijų“ (šiaurietiško tipo atstovų) ir „visų kitų arijų“, tačiau faktiškai (išskyrus palengvintą stojimą į tam tikras elitines nacių organizacijas) realiame gyvenime ši grynai teorinė atskirtis jokios reikšmės neturėjo. Per visą hitlerinės valstybės egzistavimo istoriją galima surasti daugybę pavyzdžių (ir jų jokiais būdais negalima laikyti išimtimis) kuomet į vidinius „rasės kanonus“ buvo nekreipiama dėmesio pragmatizmo, politinės bei kitokios naudos vardan. 
5. Mažaūgis Šiklgruberis ir žydiška kilmė. 
Pasakojimai apie mažaūgį Hitlerį, kurio tikroji pavardė – Šiklgruberis, tapo populiariais propagandinėje užsienio spaudoje Hitleriui dar gyvam esant. Tuo tarpu, pasak istorikų, Hitlerio ūgis buvo apie 175-177 cm – visiškai normalus vidutinis ūgis netgi mūsų dienų vyrui. Adolfas Hitleris niekuomet nenešiojo Šiklgruberio pavardės ir gimimo metrikose įrašytas būtent kaip Adolfas Hitleris. Šiklgruberio, t.y., mergautinę savo motinos pavardę turėjo Hitlerio tėvas, tačiau vėliau jis ją pakeitė į savo patėvio Hidlerio pavardę. Tikėtina, kad šis patėvis ir buvo tikrasis biologinis Adolfo Hitlerio senelis. Tai, kad būsimas fiureris galėjo turėti žydiško kraujo, kaip visiškai niekuo nepagrįstas prielaidas atmeta visi autoritetingi Hitlerio biografai, tame tarpe ir žymusis istorikas Joachimas Festas. Iš tos pačios operos ir visi pasakojimai apie tariamus seksualinius Hitlerio nukrypimus. Objektyvi istorija remiasi įrodymais, o ne bulvarinių leidinių paskalomis. 
6. Bailusis Pirmojo pasaulinio kareivis. 
Viename iš „biografinių“ filmų Hitleris vaizduojamas neryžtingu ir bailiu kareiviu Pirmojo pasaulinio karo metais. Tuo tarpu tikrovėje Hitleris buvo dukart buvo apdovanotas Geležiniu kryžiumi, pulko pagyros lapu už narsą ir keliomis sužeidimų juostelėmis. Ar ne per daug visiškai nežinomam apkasų kariui? 
7. Rudi marškiniai - nacizmo simbolis. 
 Tai ne visai mitas, bet tiek to...
„Nacizmo simboliu“ rudi marškiniai tapo visiškai atsitiktinai. Tik ką sukurtiems smogikų daliniams reikėjo savo uniformos, todėl tam tikslui buvo nusipirktas didžiulis kiekis rudų kariško tipo uniformų, kurios iš pradžių buvo skirtos vokiečių kolonijų daliniams Afrikoje. Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietija prarado savo kolonijas, todėl didžiulė rudų uniformų partija liko gulėti sandėliuose. Jei toji uniforma būtų buvusi žalia, tai tikriausiai šiandien nacizmas buvo vadinamas „žaliuoju judėjimu“. 
8. Naciai užsiiminėjo okultizmu ir magija. 
Populiarus pokaryje paplitęs teiginys. Nei kažkokia magija, nei okultizmas nevaidino jokios reikšmės nei valstybės politikoje, nei kasdieniame gyvenime. Hitlerio biografai ir jo aplinkos žmonės nekart tvirtino, kad fiureriui buvo svetima bet kokia mistika ir kontaktai su „anapusinėmis jėgomis“. Aukštesniuose tuometinės Vokietijos valdžios ešelonuose buvo asmenybių, kuriems rūpėjo „pagonybės renesansas“, senųjų kultų atgaivinimas, pranašavimai bei kitokie stebuklai, tačiau šie žmonės niekuomet neužėmė svarbiausių postų nacių vadovybėje. Kai kada didelis domėjimasis magija ir mistika priskiriamas Himleriui, tačiau šis, taip sakant, hobis, niekuomet neįtakojo nei jo vykdomos politikos, nei priimamų sprendimų. Be to, Himleris dažnai laikomas vienu racionaliausių, šaltakraujiškiausių, pragmatiškiausių ir nuosekliausių nacių veikėjų. Mitais apipinta organizacija „Ahnenerbe“ iš tiesų buvo didžiulis institutas, kuriame tyrinėta viskas: nuo archeologijos iki lingvistikos ir nuo biologijos iki germanų kultūros. Vadinamajam okultizmui ir magijai tirti buvo sukurtas tik vienas mažas „Ahnenerbe“ skyrius apie kurio veiklą konkretesnių žinių nėra. Visa kita – runos, senieji germanų ritualai ir simbolika buvo tam tikra duoklė istorinėms tradicijoms, bet ne magijai ir okultizmui. Jeigu tai yra magija ir okultizmas, tai okultine organizacija galima pavadinti bet kurią liaudies kultūros draugiją. Žodžiu, visus teiginius apie nacių skraidančias lėkštes, Šambalos ieškojimus ir kontaktus su dvasiomis galima pavadinti niekuo neparemtais pokario autorių pramanais. Šiuo klausimu yra rimtų mokslininkų darbai, o ne sensacijų ieškotojų rašliavos. Ką rinktis? Tegul kiekvienas sprendžia pats. 
9.  Hitleris ir Musolinis - draugai nuo amžių. 
Netiesa. Ilgus metus Musolinis kritiškai, netgi pajuokiamai atsiliepė apie Hitlerį šaipydamasis iš „grynos rasės“ koncepcijų bei smerkdamas antisemitizmą. Vidinė Italijos politika „tautinių mažumų“ atžvilgiu ėmė keistis įtakota suartėjimo su Hitleriu. Tačiau, pasak liudininkų, siaurame rate jie kritiškai atsiliepdavo vienas apie kitą iki pat abiejų mirties. Taigi sąvoka „draugai“ nelygu sąvokai „strateginiai partneriai“. 
10. "Fašistinė Vokietija". 
Tikriausiai sovietai suformavo ir išpopuliarino sąvoką „fašistinė Vokietija“, tuo tarpu hitlerinė valstybė negali būti vadinama fašistine, kadangi tarp jos ir Musolinio valdomos Italijos buvo daug ideologinių ir valstybinės santvarkos skirtumų. Savos valstybės nacių lyderiai niekuomet nevadino fašistine. 
11. Hitlerinė kariuomenė lenkė kaimyninių šalių kariuomenes techniniu pranašumu ir kariniu potencialu.
Tikriausiai šis mitas gali būti pavadintas teisingu tik dalinai. Priešingai įsišaknijusiai nuomonei, 1939 m. Vokietijos kariuomenei dar buvo toli iki visiškos modernizacijos bei reikšmingo techninio pranašumo. Be to, karo metu Vokietija neretai naudojosi okupuotų šalių ginklais bei technika, dažnai pasenusia ir neatitinkančia „šiuolaikiško karo standartų“. Didžiąja dalimi Vokietijos pergales lėmė moderni karo strategija ir novatoriški sprendimai, o ne kažkoks absoliutus techninis pranašumas. Karui įpusėjus, ekonominis, taigi, ir karinis, sąjungininkų potencialas buvo nepalyginamai galingesnis nei vokiečių.