2013 m. spalio 12 d., šeštadienis

"Kruvinasis erelis" - mitas ar realybė?

Kai kuriuose senovės šaltiniuose aprašoma ritualinė skandinavų bausmė, gavusi „kruvinojo erelio“ pavadinimą. Ši egzekucija atrodė taip: pasmerktasis guldomas ant pilvo, išilgai stuburo jam atliekamas gilus pjūvis, šonkauliai kaip sparnai išverčiami į išorė (iš čia kilo pavadinimas), o paskui ištraukiami plaučiai.
Šis bausmės būdas sutinkamas „Sagoje apie Olafą Triugvasoną“, „Sagoje apie Orknėjų jarlus“, „Anglosaksų kronikoje“ bei kai kuriuose kitose šaltiniuose. 



Ant vieno iš įvairiausiais vaizdiniais papuoštų Gotlando salos akmenų galima įžiūrėti sceną, kurioje žmogus su ietimi vaizduojamas palinkęs virš aukojamojo (?) nugaros. Kadangi virš abiejų figūrų iškaltas vadinamasis Valknutas – pagoniškasis šiauriečių simbolis, buvo iškelta nuomonė, kad scenoje vaizduotas tam tikras religinio aukojimo aktas, kuris ir buvo susietas su „kruvinuoju erelius“.
Dėl realaus šios bausmės taikymo ir egzistavimo iki šiol ginčijamasi. Kai kurie Skandinavijos istorikai mano, kad „kruvinasis erelis“ gali būti arba vėlesnių, krikščioniškų autorių pramanas, arba tikrovėje egzekucija nebuvo tiksliai tokia, kokią aprašo sagos, arba šis ritualas galėjo būti atliekamas su negyvų priešų kūnais. Kiti gi laikosi nuomonės, kad „kruvinasis erelis“, nors ir nedažnai, bet galėjo būti taikomas. Manyta, kad šis itin archajiškas priešų vadų aukojimo dievams paprotys galėjo gimti dar ikivikinginėje epochoje. Tiesa, visiškai gali būti, kad jis buvo ne visai toks, koks aprašomas neretai hiperbolizuotose sagose.
Mūsų dienų mokslininkai atliko „kruvinojo erelio“ imitacijos eksperimentą panaudodami tam maksimaliai žmogaus kūno sandaros ypatumus atitinkantį manekeną. Prieita išvados, kad prapjovus nugaros audinius, „išversti“ išorėn šonkaulių nesigautų, kadangi jie tiesiog sulūžtų, tad jei ir buvo kas nors „išverčiama“, tai tikriausiai mentės kaulai.
Paveiksliukas: Gotlando akmens fragmentas.