2013 m. spalio 17 d., ketvirtadienis

Kodėl Ukrainos kazokai nešiojo čiubą?


Kadaise viename iš straipsnių rašiau, kad senųjų slavų tarpe plikai skusta galva ir viršugalvyje palikta plaukų sruoga (vadinamasis „čiubas“ arba „oseledecas“) reiškė aukštą žmogaus kilmę. Bent jau taip Didžiojo Kijevo ir Naugardo kunigaikštį Sviatoslavą (apie 927 – apie 972 m.) aprašo vienas iš Bizantijos metraštininkų.
Šioji mada užsikonservavo ir tarp Ukrainos, ypač Zaporožės, kazokų, tik čia ji siejosi kiek su kitais religiniais prietarais. 




Visų pirma, plaukų sruogą ant plikos galvos galėjo nešioti tik subrendę, užgrūdinti mūšiuose kazokai. Jauni kariai tokios „šukuosenos“ nešioti neturėjo teisės, kadangi ją reikėjo užsitarnauti. Tai nebuvo kažkokios hierarchijos ženklas, o tiesiog buvo tikima, kad patyrę kazokai prieš Dievą jau yra tiek nuodėmingi, kad šių nuodėmių jokios maldos nepadės išpirkti. Kautis, išgerti ir vaidytis mėgstantis kazokas buvo tikras, kad po mirties už savo nuodėmes teks degti pragare, tad gimė prietaras pagal kurį susimylėjęs Dievas panorėjęs gali ištraukti kazoką iš pragaro liepsnų už čiūbo. Sruoga turėjo kristi ant kairės kaktos pusės ar būti užkišta už kairės ausies. Pasak prietarų, ji turėjo baidyti piktąsias dvasias, kurios sėdėjo ant kairiojo kazoko peties ir stūmė jį į pagundą. Liaudyje tikėjimas paslaptinga sruogos galia buvo taip įsišaknijęs, kad turkai nukirsdavo belaisviams kazokams čiūbus norėdami susilpninti jų tikėjimą.
Nuotraukoje mūsų dienų Ukrainos kazokas.