2013 m. spalio 8 d., antradienis

Juokingiausias, girčiausias ir kvailiausias soboras

Šį pavadinimą išverčiau gana laisvai ir pernelyg nesiekdamas ypatingo tikslumo, tačiau rusiškai jis skamba „Всешутейший, Всепьянейший и Сумасброднейший Собор”. Kad vis iš naujo nerašyti tokio ilgio pavadinimo toliau vadinsiu jį tiesiog „Kvailių soboru“.
„Kvailių soboras“ buvo viena iš keisčiausių Rusijos caro Petro I (1672 – 1725 m.) iniciatyvų ir, galima sakyti, buvo įkurtas „ant durniaus“. 



 „Soborą“ sudarė artimi Petro I draugeliai ir sugėrovai, o pats neformalusis susibūrimas savo susirinkimų metu parodijuodavo krikščionių bažnyčios organizaciją, lėbaudavo bei atvirai šaipydavosi iš daugelio gyvenimiškų dalykų.
Kaip carui šovė galvon tokia iniciatyva – nežinia, bet joje persimaišė sarkastiškos Rusijos juokdarių – skomorochų tradicijos, Vakaruose prisirankiotos karnavalinių elementų atplaišos, girtuokliavimas, erezijos ir kt. dalykai. Taigi, Petras I apie save surinko linksmų lėbautojų ir „patikimų bičų“ gauja, jie pasiskelbė esantys „Kvailių ir girtuoklių cerkve“, susigalvojo sau rangus, įstatus bei apeigas. Nešioti ir tam tikri susigalvoti „liturginiai rūbai“. „Soborui“ vadovavo vadinamasis „tėvas kunigaikštis“, o visa žemesnioji hierarchija kopijavo bažnytinę.
Savo „suvažiavimų“ metu „soboro“ nariai gąsdindavo turtingesnius miestelėnus pasirodydami jų namuose ir reikalaudami išgerti (per Kalėdas). Kai kada namų šeimininkai buvo įžeidinėjami ir prikulami. Pirmąją Didžiojo pasninko savaitę išverstais kailiniais apsirėdę „šventikai“ važinėdavo po miestą pasikinkę į roges asilus, kiaules ar jaučius. Kai kada „Soboro“ nariai „šventindavo“ savo susirinkimu patalpas midumi, degtine ir vynu, per šias „mišias“ būdavo mirtinai nusigeriama – kai kada iki muštynių bei kitokių girtų orgijų.
Kiekvienas „Kvailių soboro“ narys turėjo savo „ceremonialinį“ vardą, kurį dažnai parinkdavo pats caras. Vardai, žinoma, buvo necenzūriniai. Pavyzdžiui, arkidiakonas Idinachuj Stroevas, protodiakonas Pichaichujus, popas Feofanchujus Šušerinas ir pan. „Kvailių ir pijokų soboras“ reguliariai veikė nuo maždaug 1690 m. iki pat Petro I mirties.
Tačiau kokios visgi pagrindinės jo atsiradimo priežastys, jeigu atmestume Rusijoje ir užsienyje gerai pažįstamas caro elgsenos keistenybes? Manoma, kad ekstravagantiškasis Petras I jautė patologinę antipatiją tradicinei, „senamadiškai“ rusų gyvensenai ir buičiai. Vien ko vertas jo karas prieš barzdas ir tradicinius rusų rūbus. Nors oficialiai „soboras“ skelbėsi pajuokiąs Katalikų bažnyčią, iš tiesų jis buvo nukreiptas ir prieš Stačiatikių cerkvę kaip pagrindinį tos „senosios gyvensenos“ ramstį. „Soboro“ nariais buvo geri Petro I draugai, jo idėjiniai kolegos ir šiaip prisiplakėliai, beje, - toli gražu ne visuomet patys kilmingiausi ir gerbiamiausi visuomenės atstovai.
Istorikai pažymi, kad kartais dalyvavimas „soboro“ veikloje buvo priverstinis. Neretai caras priversdavo „apeigose“ dalyvauti savo oponentus, įtakingus visuomenės žmones ir Cerkvės hierarchus, iš kurių buvo šaipomasi, jie buvo verčiami lėbauti, dalyvauti orgijose ir piktžodžiauti. Konservatyvūs to meto visuomenės sluoksniai nekart įvardijo savo carą Antikristu.
Paveiksliuke „soboro“ narių „procesija“.