2013 m. spalio 23 d., trečiadienis

Gražiškių herbas ir "šyvio šokdinimas".

2001 m. pabaigoje Gražiškių miestelis Vilkaviškio rajone gavo keistą herbą, kuriame vaizduojamas arkliu persirengęs žmogus. Taip gyvenvietės simbolikoje buvo įamžinta sena vietos tradicija, kuri vadinama „Šyvio šokdinimu“. Citata iš Gražiškių seniūnijos puslapio: „Apie Kalėdas diena tampa trumpiausiu paros metu. Šaltis ir tamsa gąsdino žmones. Buvo manoma, kad tuo metu siaučia piktosios dvasios. Laikotarpis tarp Kūčių ir Trijų Karalių buvo laikomas pačiu pavojingiausiu metu žmonėms, gyvuliams, laukams. Gražiškiečiai tarpušvenčiu suruošia vaidinimą Šyvio šokdinimo šventę, kurioje tarp kitų persirengėlių (meškos, velnio, daktaro, gandro, čigonų ir t.t.) – svarbiausias yra žmogus, persirengęs žirgu. 


Ši šventė skirta gamtos jėgų prisikėlimui, vilčiai po žiemos sunkumų sulaukti pavasario, proga juokams, žaidimams, pokštams. Ši šventė, kai persirengiama Šyviu, švenčiama ir kai kuriose kitose (pvz.Vokietija) Europos šalyse“. 

Kaip seniau vyko „šyvio šokdinimas“ pasakoja vietos gyventojas: 

„Šyvio šokdinime dalyvavau daug kartų. Eidavome paprastai pas visus gyventojus. Priėję sodybas, pabelsdavaome į duris ir vadas mandagiai klausdavo: “šeimininke, gal įsileisite pašokdinti šyvuką?”. Gavęs sutikimą, kaukės lauke apsirengdavo, skambintojas paskambindavo varpeliu. Pradėdavo groti muzikantai. Tuomet vadas sušvilpdavo švilpuku. Muzika nutildavo. Į patį didžiausią kambarį įžygiuodavo 4 kareiviai ir vadas. Nuaidėdavo komanda: “Sustot! Ramiai! Dešinėn! Kas antras 2 žingsnius į priekį marš! Lygiuot! Prieš vienas kitą sustot! Ramiai!”. Po to seka komanda: “kardus aukštyn!”. Kareiviai sukryžiuoja kardus ir suremia virš galvų. Vadas sušunka: “daina!”. Kareiviai pradeda dainuoti liaudies dainą “oi, kareivi, kareivėli!”. Po to padainuoja dar vieną dainą, kurią išsirenka šeimininkai. Po to, vadui sukomandavus, visi 4 kareiviai stoja sargybon kambario šonuose. Pradėjus vėl groti muzikantams, įbėga šlavėjas, šluodamas grindis. Vėl suskambinus skambintojui, įjoja šyvis. Muzikos fone šyvis šoka, vikriai spardydamasis „kojomis“. Pasibaigus šokiui, viena po kitos įeina likusios kaukės. Velnias įbėgęs ką nors ištepa smala arba iš rago duoda paragauti „peklos gėrimo“, amžinai prašo, kad kas nors pačiupinėtų jo uodega, prismaigstytą adatų. Čigonė siūlo pavaražyti kortas. Čigonas plaka čigonę pančiu už tai, kad ši nemoka išprašyti pinigų. Gandras įsikandęs snape lėlę eina merginų ar moterų link, gerai jas apžvelgia ir kuriai nors numeta lėlę. Meška, prisikalusi į „letenas“ vinių, kalbina vyrus su ja išbandyti jėgas.
Pasibaigus vaidinimui, šlavėjas su šluota užmauta ant medinio koto, vėl išluoja kambarį. Vadas nuoširdžiai padėkoja šeimininkams už priėjimą. Eisena keliauja toliau. Šiai šventei pasiruošti padėdavo visi kaimo gyventojai: siuvėjai, batsiuviai, kalviai...“.