2013 m. spalio 23 d., trečiadienis

Apie žymųjį degtinės davinį sovietų kariuomenėje.

Daugelis tikriausiai girdėjo, kad Antrojo pasaulinio karo metu sovietų kariams prieš pat ataką buvo išduodamas degtinės davinys, kuris tarp kareivių pradėtas vadinti „narkomiškuoju“ (rus. нарком – liaudies komisaras) . Nepaisant to, kad degtinės kai kurių valstybinių švenčių metu gaudavo ir carinės armijos kariai, pirmą kartą kasdienis degtinės davinys priešakinių fronto linijų kariams buvo įvestas liaudies gynybos komisaro Klimo Vorošilovo iniciatyva sovietų-suomių karo metu. Kadangi pastarasis ginkluotas konfliktas vyko ypatingai atšiauriomis žiemos sąlygomis, Vorošilovas kreipėsi į Staliną su prašymu leisti įteisinti kasdienį 100 gramų degtinės ir 50 gramų lašinių dalinimą šalantiems pėstininkams.

1941 m. vasarą prasidėjus sovietų – vokiečių karui Stalinas pasirašė įsaką pagal kurį kiekvienas priešakinių linijų karys turėjo teisę į savo kasdienį 100 gramų. Vėliau įsakymas buvo kiek pakoreguotas numatant, kad ugninio vandens turėtų gauti ne tiek besikaunantieji priešakinėse pozicijose, bet ir kovines užduotis atliekantys lakūnai, aerodromų personalas.
1942 m. iki 200 gramų padidintas kasdienis degtinės davinys buvo išduodamas tik sėkmingai kovojantiems, ir tik puolantiems daliniams. Visiems kitiems liko senieji 100 gramų per svarbias šventes.
1942 m. rudenį taisyklės vėl pakito. Gražinti įprasti 100 gramų visiems priešakinių pozicijų daliniams, o netoli fronto linijos dislokuotų užnugario dalinių kariai bei sužeistieji gaudavo po 50 gramų. Užkaukazėje kovojantiems vietoje degtinės siūlytas vynas.
1943 m. įsigaliojo nauja tvarka pagal kurią stambių karo junginių vadai galėjo patys spręsti kuriems priešakinių linijų daliniams skirti kasdienį degtinės davinį, o kuriuos vaišinti tik valstybinių švenčių proga. „Liaudies komisaro 100 gramų“ dalinimo tvarka galiojo iki pat Vokietijos sutriuškinimo.
Sovietų – suomių karo metu į degtinę buvo žvelgiama kaip į priemonę kariams pasišildyti. Taipogi tikėta, kad tam tikras kiekis stipraus gėrimo gali padėti numalšinti nerimą ar baimę prieš ataką, įkvėpti tam tikros narsos, nubaidyti daugelį karių užplūstančias liūdnas mintis apie kažkur toli paliktą šeimą ir pan. Tačiau nėra visiškai jokio pagrindo teigti, kad degtinės vartojimas prieš ataką padėdavo pasiekti kažkokių reikšmingesnių rezultatų, ką savo atsiminimuose liudija kai kurie buvę fronto dalyviai. Negelbėdavo degtinė ir nuo nušalimų, kadangi organizme susidarydavo tik šilumos pojūtis, o iš tiesų kūnas prarasdavo tą pačią šilumą dar greičiau. Nors degtinės davinys buvo skiriamas kiekvienam pavojingų fronto ruožų kariui, ją gerti niekuomet nebuvo privalu. Veteranų atsiminimuose sutinkama tvirtinimų, kad patyrę kariai retai gerdavo savo davinį, kadangi iš praktikos gerai žinota jog išgėrus šansai žūti ar būti sužeistam gerokai padidėja. Neretai teigiama, kad „stebuklinga“ degtinės galia daugiau tikėjo jauni kareiviai, tačiau jos išgėrus buvo prarandamas dėmesingumas bei atsirasdavo asmeninio nesužeidžiamumo iliuzija, o tai dažnai ir tapdavo pagrindine jų žūties priežastimi. Po karo vienas iš sovietų generolų tiesiogiai pareiškė, kad žymieji 100 gramų yra tikra savo kariuomenės išdavystė, kuri tik silpnindavo bet kokią kovinę galią.