2013 m. spalio 19 d., šeštadienis

Apie tiesioginius protėvius.

Prieš kokius 5- 6 metus viename iš forumų pašnekovas leptelėjo žinąs 7 kartas visų savo tiesioginių protėvių. Savaime suprantama, kad nebuvo jis nei kunigaikštis, nei hercogas, o ir leptelta tikriausiai buvo gražbylystės ir šiokio tokio pasigyrimo vardan, nepagalvojus ką reiškia 7 kartos protėvių kartos. Jeigu sąlyginai susitartume, kad šimtmetis – tai 5 kartos (po 20 metų), septintoji mūsų protėvių karta gyveno maždaug XIX a. viduryje ir, jei skaičiuoti, kad pirmoji karta po mūsų yra mūsų tėvai, kiekvienas mūsų turime po 128 tiesioginius protėvius pagal abidvi linijas. 

Žinoti 128 savo tiesioginius protėvius septintojoje kartoje – be galo garbinga, tačiau pripažinkime, kas iš mūsų žino visus savo 32 protėvius bent penktojoje po mūsų kartoje? Jei susitartume, kad „tiesioginis protėvis“ yra unikalus asmuo, kurio tolimesni palikuonys tarpusavyje nėra giminingi (o tai beveik nerealu), apie 1400 metus kiekvienas iš mūsų turime virš milijono tiesioginių protėvių, kas savaime yra milžiniškas skaičius. Jeigu mūsų protėviai kilo iš artimų apylinkių ir gyveno gana sėsliai, tai reiškia, kad jie yra artimesni ar tolimesni giminaičiai vieni kitiems (arba bent jau absoliuti dauguma iš jų) ir tas pats protėvis negali būti laikomas „unikaliu“, kadangi jis gali būti bendru protėviu skirtingų linijų atstovams jūsų pačių genealogijoje. Taigi teoriškai, o ko gero taip yra ir praktikoje, dažnai mumyse susijungusios mūsų tėvo ir motinos linijos turėjo kokį nors vieną bendrą protėvį prieš mums gimstant (ir taip kartojosi ne kartą). Šiaip kartais įdomu apie tai pagalvoti...