2013 m. spalio 13 d., sekmadienis

Apie Senį Besmegenį...

Šis įrašas labiau tiktų žiemai, tačiau iki jos ne taip jau toli, o mintis gali užsimiršti. Taigi...
Žiemos metu visoje Europoje (o gal ir ne tik Europoje) vaikai stato Senį Besmegenį, kuris kitose šalyse vadinamas Sniego žmogumi (angl. Snowman, vok. Schneeman), Sniego boba (rus. Снежная баба), Sniegiumi (rus. Снеговик), ar pan.

Visiems puikiai žinoma, kad senis besmegenis – tai iš sniego sukurta antropomorfiška figūra, kurios nosį pakeičia kankorežis ar morka, rankas – šakaliai, akis – angliukai. 

Kartais Seniui Besmegeniui įteikiama sena šluota, ant galvos užmaunamas kibiras. Bet iš kur kilo tokia keista ir palyginti paplitusi tradicija?

Pasak krikščioniškos legendos, Šv. Pranciškus Asyžietis pradėjo iš sniego lipdyti besmegenius ir vadinti juos savo žmona ir vaikais tam, kad suklaidintų jį puolančius demonus. Simbolikos tyrinėtojai Senio Besmegenio lipdyme įžvelgia pasąmoningą žmogaus sukūrimo mito atkartojimą, bet šįkart žmogaus formas sniegui suteikia vaikai.
Visgi, ko gero, ši tradicija yra grynai pagoniška. Tikėtina, kad Senis Besmegenis ne tik įkūnijo žiemos dvasias, bet siejosi ir su namų apsauga. Jie buvo statomi kieme ir turėjo nešti sėkmę savo statytojams (morka siejosi su derlingumu, o kibiras ant galvos – su namų pilnatve). Norvegijoje seniai besmegeniai vadinti „baltais troliais“ ir su jais gimė daug susijusių prietarų. Pavyzdžiui, negalima žvelgtį į Senį Besmegenį naktį pro užuolaidą, arba tikėjimas tuo, kad naktį pakeliui sutiktą „svetimą“ Sniego žmogų geriau apeiti. Tai, kad Besmegeniai statyti pačiais žiliausiais laikais – abejonių nekyla, tačiau ankstyvųjų jų vaizdavimų ne tiek daug. Apačioje – vienas iš jų (1380 m, olandiškas šaltinis).Viršuje - vokiškas 1867 m. piešinys.