2013 m. spalio 27 d., sekmadienis

Apie Joniškį (Molėtų raj.) + daug foto

Kadangi per kelis metus pas mane susikaupė šioks toks nuotraukų archyvas iš aplankytų Lietuvos miestelių bei kitų vietovių, tai tikriausiai tikslinga būtų jomis pasidalinti.
Šįkart pradėsiu nuo Joniškio bažnytkaimio Molėtų rajone.
Nors pats Joniškis vadinamas miesteliu, tačiau mano manymu iki miestelio (kaip aš įsivaizduoju miestelį) jam toloka. Jokiais būdais nenoriu sumenkinti Joniškio pavadinęs jį bažnytkaimiu, tačiau kaipgi kitaip galima pavadinti gyvenvietę kurioje 2005 metų duomenimis gyveno 332 asmenys? Na, bet ne pavadinime esmė. 


Savo miestelių aprašymus pradėsiu nuo Joniškio todėl, kad su šiomis vietomis mane sieja ypatingi prisiminimai. Iš šio krašto kilusi mano tėvo giminė, Joniškio kapinėse palaidoti mano seneliai bei proseneliai.

Joniškis, kuris šaltiniuose minimas nuo XVII a. vidurio, yra įsikūręs kelyje iš Molėtų į Pabradę prie didelio Arino ežero. Iš čia veda trys keliai: į Molėtus (už 26 km), į Pabradę (už 16 km) ir į Dubingius (14 km). Lyginant su netoliese esančiais garsiaisiais Dubingiais, Joniškis atrodo kuklokai ir nėra toks žinomas, tačiau juk kiekvienas Lietuvos miestelis bei didesnis kaimas turi savo istoriją, kurioje galima atrasti savų, iki tol nežinomų įdomybių. 


Tiesiai - į Molėtus papulsi, dešinėn - Pabradę...

Pirmiausia Joniškį garsina beveik 6 km ilgio ir virš kilometro pločio Arino ežeras, kurio didžiausias gylis yra virš 18 metrų. Visai neseniai Arino ežero krante prie pat Joniškio įrengta lauko poilsiavietė su staliukais, suoliukais, laužavietėmis. Žinoma, Arino krantai nėra kažkokia terra incognita, tad užpernai vasarą teko gerokai paklaidžioti miškingomis pakrantėmis kol radom atokesnę nuo kitų poilsiautojų vietelę palapinėms pasistatyti. Kitais metų laikais apylinkės gana tuštokos. 


Arino ežeras

Pagrindiniais Joniškio objektais galima įvardinti medinę Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią ir Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio paminklą. 



Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas žvelgiant nuo bažnyčios šventoriaus pusės. 

Pirmoji bažnyčia Joniškyje pastatyta jezuitų pastangomis XVIII a. pradžioje. Kadaise prie jos veikė parapijos mokykla bei keletas religinių brolijų. 1891 m. čia pradėtos laikyti lietuviškos pamaldos, o tai labai piktino kai kuriuos vietos lenkus. Reikalas tas, kad Joniškio apylinkės – ganėtinai mišri lietuvių bei lenkų gyvenama teritorija, o vietos kapinėse lenkiškų ir lietuviškų paminklų beveik po lygiai. Kuomet bažnyčioje buvo leistos mišios lietuvių kalba, tarp vietinių skirtingų tautybių gyventojų nuolat kildavo konfliktai ir netgi muštynės. Matyt žinia apie visus tuos neramumus pasklido toli ir už Joniškio ribų, kadangi 1912 m. carinė valdžia teisė aršiausius „lenkiško tikėjimo“ gynėjus. Kuo ten baigėsi aš nežinau, bet šiandien į mišias rinkosi vietos lietuviai bei jų vaikai. 

 
 Joniškio bažnyčia.

Joniškio bažnyčia apjuosta senovine akmenine tvora su plytų stulpeliais, kurie papuošti kryžiais-saulutėmis. 


Kelias nuo kapinių link bažnyčios.


Vaizdas nuo bažnyčios šventoriaus į ežero pusę.

Prieš pat vartus į šventorių, kitoje kelio pusėje, stūkso 1928 m. statytas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas. Baltą paminklą vainikuoja kryžius, o jo sienos iš keturių pusių papuoštos užrašais: „Garbė Tėvynės gynėjams“, „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“, „Ateik Tavo karalystė“, „Mes be Vilniaus nenurimsim, ne!“.


Paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui. Toliau matosi į pamaldas besirenkantys joniškiečiai - jauni ir seni. 

Pastarasis užrašas būtent čia, ko gero, turėjo ypatingą simbolinę prasmę, kadangi Joniškis buvo įsikūręs ant pačios 1923 m. nustatytos demarkacinės linijos, kuri skyrė tuomet lenkams priklausiusią Vilniją nuo Lietuvos Respublikos. Taip Joniškis atsidūrė „lietuviškame“, šiauriniame Arino ežero krante, o vos už kelių kilometrų esantys Arnionys - „lenkiškame“. 


"Mes be Vilniaus nenurimsim, ne!"


Lenkiško žemėlapio fragmentas su demarkacine linija tarp Joniškio ir Arnionių. 

Tame pačiame krašte gyvenantys giminės staiga pasijuto atskirti vieni nuo kitų dirbtiniais demarkaciniais pančiais, tapo priešiškų valstybių piliečiais ir netgi oficialiuose dokumentuose buvo priskirti skirtingoms tautoms, tačiau tokia liūdna šio krašto istorija. Paminklo užrašas „Mes be Vilniaus nenurimsim, ne!“ su Dvigubu kryžiumi atsuktas pietų pusėn, „į Lenkiją“... priešingame ežero krante. 


Vaizdas nuo Joniškio kapinių. Čia buvo Lietuvos Respublika, o tolimas miško horizontas - vadinamoji Lenkija. 

Už kelių šimtų metrų nuo bažnyčios įsikūrusios Joniškio kapinės. Jų smailių vartų viršūnę puošia lygiakraštis kryžius su 1931 metų data (jeigu tiksliai įžiūrėjau). Galbūt ši data žymi vartų ir akmeninės tvoros aplink pastatymo metus, kadangi kapinėse sutinkami antkapiai su senesnėmis datomis. Mano paties prosenelis čia palaidotas 1925-ais.

Šiose senose kapinėse yra keli verti dėmesio objektai. Medinė (kažkodėl žalia spalva) dažoma koplyčia, paminklas 1941 metų sukilėliams ir „savižudžių kapinės“. 


Joniškio kapinės. Geriau būtų nufotografuoti be automobilių, bet Vėlinės ant nosies, taigi ir lankytojų daug.


Kapinių vartai.

Stačiakampis koplyčios pastatas stovi ant kalnelio kapinių centre, tačiau man atvykus ji visuomet būna uždaryta. Gali būti, kad dalis pastato naudojama ūkio reikalams, gal čia laikomas kapines tvarkančių asmenų inventorius? 


Kapinių koplyčia.

Mažas paminklas 1941 m. sukilėliams ir Dvigubas kryžius liudija, kad Joniškio ar apylinkių gyventojai ne tik moraliniu palaikymu, bet ir ginklu prisidėjo varant komunistus iš Lietuvos. 


Paminklas 1941 m. sukilėliams bei žuvusiems civiliams gyventojams.

Vadinamosios „savižudžių kapinės“ - tai atskiras aptvertas sklypelis už bendros kapinių teritorijos. Toks kvadratinis plotas per 15 žingsnių palei kiekvieną sieną. Tiesą sakant, „savižudžių kapinės“ - liaudiškas sklypelio pavadinimas, todėl nesinorėtų nieko įžeisti, jeigu kas labiau informuotas. Tikriausiai čia laidoti ne tik savižudžiai, bet ir, pavyzdžiui, nespėti pakrikštyti kūdikiai. Apie tai jau esu rašęs, tad labai nesikartosiu. Pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje „savižudžių kapinės“ buvo ganėtinai apleistos ir apaugusios piktžolėm, tačiau šiandiena pamačiau visai kitą vaizdą – teritorija nušienauta ir kiek patvarkyta. 


 Taip "savižudžių kapinės" atrodė pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje. 


 Taip jos atrodo dabar, 2013 m. spalio pabaigoje.

Apie kitus Joniškio objektus, kurių nufotografuoti dėl laiko stokos nepavyko.
Nuo bažnyčios paėjus porą šimtų metrų Molėtų kryptimi prieisime akmenį su užrašų „Joniškis 450 [metų]“.
Netoli bažnyčios ir paminklo Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui stovi troba su dideliu kryžiumi ant sienos. Tai, matyt, parapijai priklausantis pastatas.
Pabradės kryptimi, prie pat ežero, yra memorialas nužudytiems Joniškio ir apylinkių žydams.


Akmuo su užrašu "Joniškis 450" (vienintelė ne mano nuotrauka šiame fotoreportaže).

Bendras vaizdas ir įspūdžiai.
Nepaisant to, kad Joniškis įsikūręs labai gražioje vietoje, tai – gana nežinomos vietovė. Kaip ir šimtams panašių miestelių, Joniškiui tikriausiai banaliai trūksta pinigų. Žinoma, čia yra naujų namų ir vasarviečių, tačiau daugelio trobų išvaizda tikriausiai nedaug pakito nuo pirmos XX a. pusės. Visgi matosi, kad, nepaisant lėšų trūkumo, stengiamasi tvarkytis ten kur galima arba bent jau patvarkyti bažnytkaimio „centrą“. Aplink bažnyčią ir Nepriklausomybės paminklą švaru ir jauku, kapinaitės prižiūrėtos, netoliese, kaip jau minėjau, įrengta lauko stovyklavietė. Gera „centrinės gatvės“ danga, kuri tęsiasi nuo kapinių link bažnyčios ir kuri staiga baigiasi sulig išvažiavimu iš miestelio. Iš minusų galima įvardinti prastoką susisiekimą (bent jau anksčiau pro Joniškį autobusai važiavo dukart į dieną – vienas iš Vilniaus į Molėtus ir kitas iš Molėtų į Vilnių). Jei važiuosite automobiliu nuo Dubingių pusės, kokius 8 - 10 km teks kratytis negrįstu keliu, o jei nuo Pabradės – ganėtinai siauru plentu sudaužytais kelkraščiais. Bet Joniškis ir jo apylinkės to vertos... 


Joniškio gatvė. 


Akmeninė kapinių tvora ir kelias į Dubingius.