2013 m. rugsėjo 22 d., sekmadienis

Vyriški perukai "puošnių povų" epochoje.

Tiesą sakant, nelabai mane žavi ta „puošnių povų“ epocha, bet tai irgi yra Europos istorijos dalis...
Vienu metu Europos aukštuomenę apėmė puošnių perukų mada, kuri slinko iš vakarų į rytus.
Tradiciškai ilgų perukų nešiojimas siejamas su Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV (1638 – 1715 m.) dvaru, kuriam ilgainiui prilipo „karaliaus – saulės“ pravardė. Pasakojama, kad anksti pradėjęs plikti monarchas nenorėjo susitaikyti su plaukų praradimu, todėl specialiai jam buvo pagamintas puošnus ilgus liūto karčius primenantis perukas. Beje, kaip matyti iš ankstyvųjų Liudviko portretų, ilgus garbanotus plaukus karalius nešiojo ir prieš plikimą. 

Netrukus absoliutaus monarcho pavyzdžiu pasiekė ir jo dvariškiai, o ilgų, alonžais (nuo pranc. allonge – ilginti) vadinamų peruku mada paplito ir tarp užsienio aristokratų (tuo metu lygiuotis į prancūzus buvo gana populiaru). Ir visiškai nesvarbu – pliko jo nešiotojai ar ne – perukai tapo neatsiejamais aukštos kilmės bei gero stiliaus atributais. Perukai buvo gaminami įvairių spalvų, taipogi pasirodė ir jiems skirta pudra. XVIII a. pradžioje vietoje ilgojo alonžo atėjo trumpesnių vyriškų perukų mada, kurie gavo binetų pavadinimą, o to paties amžiaus pabaigoje perukai palaipsniui praranda savo populiarumą. Rytų Europoje jų atsisakyta vėliau nei vakarinėje žemyno dalyje. Mūsų dienomis ilgus perukus, kaip duoklę tradicijai, nešioja tik kai kurių Didžiosios Britanijos teismų atstovai.