2013 m. rugsėjo 25 d., trečiadienis

Vilniaus gargola

Vienas iš Vilniaus Pamėnkalnio gatvėje esančių pastatų papuoštas štai tokia būtybe. O jei tiksliau – dviem iš abejų balkono pusių. Tai vadinamoji gargola (angl. Gargoyle) – architektūros dekoro elementas, suderinantis savyje tiek puošybines, tiek praktines lietaus vandens nukreipimo nuo pastato sienų pro išžiotus nasrus funkcijas.


Viduramžių laikus siekiančių gargolų bei chimerų gausų vakarų ir vidurio Europoje, tačiau Lietuvoje tai didelė retenybė. Žinoma, ši Pamėnkalnio gatvės pabaisa nėra ypatingai sena – pastatas statytas XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje, bet pats gargolos veikimo principas lieka tas pats. 

Tai vienintelis Vilniuje aptiktas kiek senesnis pavyzdys (žinoma, jo "senumas", lyginant su analogais vakariau Lietuvos, - juokingas), nors šiuolaikinės, metalinės gargolos yra ir Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios fasade. Taigi, lietuviškų pavyzdžių – vienetai.
 
Trumpai apie funkcijas ir paskirtį. Kuomet Europoje dar nebuvo pradėti naudoti mums įprasti lietvamzdžiai, sienoms nuo erozinio vandens poveikio saugoti buvo pasitelktos gargolos – tuščiavidurės atsikišusios pabaisos, kurioms kadaise teikta ir magiška prasmę. Vakaruose gargolos dažniausiai buvo tvirtinamos gotikinių bažnyčių bei miesto rotušių sienose ir tapo vienu mįslingiausių, paslaptingiausių viduramžių Europos kultūros fenomenų. Dėl jų simbolikos bei prasmės keltos įvairiausios hipotezės: jos sietos su magiška apsauga nuo pikto, su priminimu apie žmogaus nuodėmes, su metaforiškai pavaizduotomis žmogaus ydomis ir pan. Gargolų „aukso amžius“ pasibaigė tuomet kai Europoje vis dažniau pradėti naudoti lietvamzdžiai.
 
Kas neypač tuo domisi, tam užteks, o kas apie jų simboliką norėtų paskaityti daugiau gali tai padaryti „Šiaurės Atėnų“ puslapyje ar mano asmeniniame bloge.

 Mano kadaise darytoje nuotraukoje Pamėnkalnio gatvės pabaisa.