2013 m. rugsėjo 14 d., šeštadienis

Vaikystė viduramžiais

Vaikystė viduramžiais prabėgdavo greit. Tarp prastuomenės atstovų ji buvo trumpesnė, nei kilmingųjų tarpe. Vaikai retai turėjo pasirinkimą tapti kuo nors kitu, nei buvo jų tėvai, kadangi feodalinę visuomenę galima buvo pavadinti savotišku kastų sistemos atitikmeniu. Kilmingųjų vaikai dažniausiai buvo atiduodami auginti auklėms, o prasčiokų atžalų vaikystė pasibaigdavo tada, kai būdavo nusprendžiama, kad jie gali atlikti kažkokį darbą ūkyje. Taigi, jau paaugęs ir kažkokį darbą sugebantis nudirbti vaikas buvo laikomas vertingesniu šeimos nariu nei tik ką gimęs kūdikis ar dar po stalu šliaužiojantis bamblys. Didelis vaikų mirštamumas viduramžiais galėjo įtakoti kur kas šaltesnius santykius tarp tėvų ir jų atžalų - į kūdikių gimimą bei mirtį būdavo žvelgiama palyginti ramiai.


 Tokie atvejai net nebuvo laikomi ypač gedulingais. Vaikystė buvo skirstoma į du svarbius periodus, tai yra, „nedarbingą“ (iki 6-8 metų) ir „darbingą“ (nuo 6-8 metų) amžių. Ir paprastai tėvai laukė ne kažkokios tolimos „pilnametystės“ sukaktuvių, o būtent įžengimo į „darbingą amžių“. Kilmingi berniukai būsimoms kario pareigoms pradedami ruošti irgi gana anksti, ir dažnai net ne savo šeimoje, o tiesioginio savo tėvo senjoro namuose.
Gimstamumas buvo labai didelis. Maždaug nuo 15 iki 40 metų amžiaus moteris gimdydavo vidutiniškai kas 2-3 metus (kartais ir dažniau). Taigi, viduramžiška vaikystės sąvoka gana stipriai skyrėsi nuo mūsų laikų sąvokos, kadangi suaugusiųjų pareigos bei teisės vaiko pečius prislėgdavo gana anksti. Vaikystė buvo laikoma mažai vertingu ir greitai pasibaigiančiu periodu.
Žymus prancūzų medievistas Žakas Le Gofas apie vaikystę viduramžiais rašė: „Vaikai neturėjo mums įprastų auklėtojų. Juk gyvenimo trukmė viduramžiais buvo pernelyg trumpa. Vos atsikratęs motiniškos globos, kuri į jo vaikišką esybę nežvelgė pernelyg rimtai, vaikas buvo nukreipiamas į sunkius žemės ūkio darbus ar amatų mokslus. Tai patvirtiną ir viduramžių paveikslai, kuriuose mažas vaikas dažnai vaizduojamas jaunuoliu. Greitas socialinis brendimas buvo visiška tų laikų norma“.