2013 m. rugsėjo 28 d., šeštadienis

Vaikų kryžiaus žygis (Prancūzija)

Vaikų kryžiaus žygis – vienas keisčiausių viduramžiais nutikusių įvykių, kurio aplinkybės kelia daug klausimų ir mūsų laikais. Nei iš šio, nei iš to, tūkstančiai vaikų bėga iš namų ir seka paskui kažkokį pamišusį bendraamžį - "religinį pranašą", kuris juo veda nežinia kokiais keliais vaduoti "šventų relikvijų", Kristaus kapo, ir pan. Savo metu vaikų kryžiaus žygiai įvyko Vokietijoje ir Prancūzijoje, tad čia aprašysiu prancūziškąjį atvejį.


1212 metais mažas ir be galo pamaldus prancūzų berniukas Stefanas pasiskelbia Dievo pasiuntiniu, kurio misija yra išlaisvinti Jerzalę iš nekrikštų valdžios. 

Stefanas kalbėjo esą dangaus jėgos jam nurodė surinkti tyrų ir nekaltu vaikų kariuomenę prieš kurią atsivers visi vartai. Ši kariauna neturi su savimi imtis nei ginklų, nei maisto atsargų – visa tai parupinsiąs pats Kristus, o jūra prasiskirs po kryžiaus žygio dalyvių kojomis.

Šitaip pamokslaudamas dvylikametis apėjo visą Šiaurės Prancūziją visur kėldamas religinę ekstazę ir masinę psichozę - prie jo šliejosi šimtai ir tūkstančiai nuo tėvų pabėgusių ar tėvų neturinčių vaikų. Manoma, kad apie save Stefanas galėjo suburti apie 30 000 jaunų „kryžiuočių“.
Iš pradžių religingi piliečiai į "pranašą" su jo „nekaltųjų kariauna“ žvelgė pagarbiai ir netgi baugiai. Kas žino, gal tikrai vaikis šventasis? Vaikų kryžiaus žygio dalyviai buvo gausiai šelpiami maistu bei pinigais. Bažnyčia iš pradžių tylėjo, bet kai jaunųjų kryžiuočių skaičius ėmė augti ne dienom, o valandom, dvasininkai paragino baigti šiuos cirkus ir išsivaikščioti po namus. Tokį patį raginimą griežtai pakartojo ir pats Prancūzijos karalius, tačiau didžiulė jaunųjų fanatikų minia pasuko į pietus...

Per visą Prancūziją perėjusi vaikų kariauna įžengė į Marselį, tačiau čia jų laukė didis nusivylimas – jūra neprasiskyrė. Nemažai vaikų ir paauglių paliko "pranašą" Stefaną, o kiti patikėjo vietos pirklių pažadais nuplukdyti nemokamai juos į Palestiną. Dauguma jaunųjų kryžiuočių buvo susodinta į laivus kurie išplaukė į jūrą, ir tik po daug metų Europoje pasirodė vienuolis, kuris papasakojo, kad musulmonų kraštuose nelaimingi vaikai buvo parduoti į vergiją. Sklido kalbos, kad kai kuriems iš šių vaikų po 17 metų pavyko sugrįžti į tėvynę, bet kalbos taip ir lieka kalbomis...