2013 m. rugsėjo 5 d., ketvirtadienis

Šunagalviai

Vienas iš viduramžių keliautojų apie tolimą kinokefalų, tai yra, šunagalvių šalį:
"Šie pagonys vaikšto apnuoginta krūtine. Plaukus užsiaugina, ištepę aliejais ir riebalais, iki neįtikėtino ilgio. Jie gyvena purviną gyvenimą, valgo purvinus keturkojus, peles, kurmius ir kitus gyvius. Padorių pastatų jie nestato, o tik palapines. Turtingi jie savo galvijais, turi daug paukščių ir avių bandų. Nepažindami Dievo, garbina demonus ir tiki ženklais. Karaliaus jie neturi. Pas juos daugiau alavo nei sudabro, o minkštą ir spindintį alavą jie vadina sidabru. Jų šalyje nerasi gyvenviečių, išskyrus tas, kurios kadaise buvo sugriautos. Jų [salos] krante randamas auksas. Vaisiai ir žolė ten neauga; pieno pas juos daug, o medaus mažai". 


Viduramžiais visai rimtai diskutuota ar verta šunagalvius laikyti tolimais žmogaus giminaičiais, ir ar turi jie sielą.Vienas iš argumentų "būtybių su siela" naudai buvo tas, kad šunagalviai dažnai aprašomi vilkintys kažkokius rūbus. O jeigu vilki rūbus, tai vadinasi jiems suprantama ir gėdos sąvoka. O jei suprantama gėdos sąvoka, reiškia - gali turėti sielą.