2013 m. rugsėjo 21 d., šeštadienis

Sulaužymas ant rato

Sulaužymas ant rato (vok. Rädern, rus. колесование) buvo viena baisiausių viduramžių bausmių, tačiau šis egzekucijos būdas žinotas dar Senovės Graikijoje (mitas apie Iksioną) ir Romoje.
Paprastai bausmė buvo vykdoma taip: nuteistąjį guldo ir pririša prie paprasčiausio medinio vežimo rato su stipinais. Tuomet budelis medine kuoka ar strypu vieną po kito sulaužo pasmerktojo sąnarius ir kaulus, o pats ratas su nelaimingojo kūnu užmaunamas ant aukšto kuolo pakeliamas į viršų. Tie kas nemirdavo iš karto, buvo pasmerkti dar gana ilgą laiko tarpą kęsti nežmoniškas kančias. Juos gyvus į gabaliukus plėšydavo ir lesė plėšrūs paukščiai. 

Paprastai tokia ypatinga bausmė buvo taikoma itin sunkiams nusikaltėliams. Vokietijoje sulaužymui ant rato būdavo nuteisiami tie kas kurie nužudė žmogų kito nusikaltimo vykdymo metu, tėvažudžiai arba savo šeimos nario žudikai, t.y., „nusikaltę prieš savo kraują“.
Budelis parinkdavo bausmės vykdymo eiliškumą priklausomai nuo žmogžudystės sunkumo laipsnio. „Švelnesnes“ žmogžudystes įvykdę nusikaltėliai buvo laužomi iš „viršaus į apačią” (iš pradžių pribaigiant auką smūgiu į galvą ar kaklą, o tik paskui sulaužant likusius kaulus), o „sunkesnius“ žalodavo „nuo apačios į viršų” (pradėdami nuo galūnių). Smūgių skaičių ir eiliškumą nustatydavo teismas, o luošinimas kartais tęsdavosi ištisas valandas. Dažnai ypač žiauriems nusikaltėliams smūgis į galvą iš viso nebūdavo suduodamas, todėl jie dar ilgai kybodavo gyvi, kol jų nepribaigdavo paukščiai, skausmas, karštis, nukraujavimas ir dehidracija. Yra žinoma, kad kartais nusikaltėlio artimieji paslapčia sumokėdavo budeliui tam tikrą mokestį, kad tasai pribaigtų nuteistąjį iš karto arba kaip galima greičiau.