2013 m. rugsėjo 4 d., trečiadienis

Skandinaviškų piršlybų ypatumai

Viduramžiškų skandinaviškų piršlybų ypatumai.
Pasakojama, kad Norvegijos karalius Olafas I Triugvasonas (963-1000) bandė siekti velionio Švedijos karaliaus Eriko VI-ojo našlės Sigridos rankos. Olafas pareikalavo, kad Sigrida priimtų krikščionybę, tačiau pastaroji atsisakė tai padaryti. Tuomet įpykęs Norvegijos karalius trenkė Sigridai į veidą, dėl ko gražuolė jį prakeikė. Vedama keršto Sigrida ištekėjo už Danijos karaliaus Sveno I-ojo, kurio kariauna sumušė norvegus. Religinis mušeika Olafas žuvo.
Tačiau neskubėkime vadinti Olafo krikščionių fanatiku. Taip, jis griovė pagoniškas šventyklas ir primygtinai piršo krikščionybę norvegams, tačiau, ko gero, krikščionybė jam buvo grynai politinis įrankis, o ne nuoširdaus tikėjimo dalykas. Štai Adomas Bremenietis rašo apie Olafą I-ąjį: "Kai kas kalba, kad jis buvo krikščionis, kiti, – kad jis atsimetė nuo krikščionybės, tačiau visi sutinka, kad Olafas tikėjo pranašavimais iš paukščių bei likimu. Todėl jis gavo Krakbeno (Varno kaulo) pravardę. Taipogi pasakojama, kad jis užsiėmė burtininkavimu ir buvo apsuptas kerėtojų, kurių pagalba užgrobė šalį ir savo paklydimais privedė ją prie bedugnės krašto".
Paveikslėlyje karalius Olafas dievo Toro šventykloje (sagos iliustracija).