2013 m. rugsėjo 16 d., pirmadienis

Šachmatai viduramžiais

Šiame 1283 metų paveikslėlyje pavaizduoti šachmatai žaidžiantys tamplierių riteriai. Pats faktas įdomus to, kad pagrindinis tamplierių ordino ideologas ir Kryžiaus karų įkvėpėjas Šv. Bernardas Klervietis (1090-1153 m.) kategoriškai smerkė šachmatus kaip azartinį, tikram krikščioniui nepriderantį ir nuodėmingą žaidimą.
Manoma, kad VIII-IX a. europiečiai šachmatus perėmė iš arabų Ispanijoje ir gana greitai šis žaidimas paplito visoje Europoje iki pat Skandinavijos. 


Šachmatų populiarumo nesumažino net kai kurių aukštų katalikų dvasininkijos hierarchų pasmerkimas. Karts nuo karo bažnyčios tarnai vis pasisakydavo prieš šį žaidimą, prilygindami jį dykinėjimui, tuštybei ir girtuokliavimui. 1208 metais vienas iš Prancūzijos vyskupų uždraudė "liestis prie velnio kūrinio ir laikyti jį namuose", tačiau, kaip jau buvo minėta, jokie draudimai nesustabdė šachmatų populiarumo sklaidos, kadangi jais žaidė karaliai ir kunigaikščiai, riteriai ir netgi dvasininkijos atstovai. Neretai prie šachmatų mielai prisėsdavo ir aukštesnio rango katalikų dvasininkai, kurie neįžvelgė šiame žaidime nieko šėtoniško, o atvirkščiai, - teigė, kad šachmatai lavina proto guvumą bei pastabumą. Yra žinių, kad kiekvienas Prancūzijos pretendentas į riterius turėjo mokėti žaisti šachmatais, kadangi jie buvo siejami su karyba bei strategijos išmanymu. Šachmatų populiarumą viduramžių Europoje liudija ir jų atsiradimas heraldikoje.