2013 m. rugsėjo 24 d., antradienis

Rusai ir barzda

Patriarchas Adrianas XVII amžiaus pabaigoje rašė, kad Dievas sukūrė žmogų barzdotu, ir „tik katinai bei šunys* jos neturi“. Manoma, kad tai siejosi su liaudies tikėjimu jog stačiatikis išoriškai turi būti panašus į Kristų. Taigi, bebarzdžiams tautiečiams pagarbos nebuvo. Vešli, ilga ir prižiūrėta barzda buvo laikoma sveikatos ir vyriškumo simboliu, o tie, kuriems ji neaugo ar augo silpnai, buvo įvardijami „bobavyriais“.
Barzda rusams - „vyriškos garbės“ atributas, todėl Jaroslavo Išmintingojo (apie 978 – 1054 m.) laikais už susistumdyme išpeštus barzdos plaukus buvo skiriama 12 grivinų bauda. Ivano Rūsčiojo (1530 – 1584 m.) valdymo metu į nemalonę patekusiems bajorams taikyta žeminanti procedūra – plaukų iš barzdos pešiojimas, kas tais laikais buvo mirtinas įžeidimas. 

Savanoriškai nusiskutusio barzdą stačiatikio niekas nesuprato ir laikėsi nuo jo kuo atokiau. Bebarzdžiai Rusijoje gyvenantys „lotynai“ (katalikai bei protestantai) buvo laikomi ne tik kito tikėjimo atskalūnais, bet ir „negarbingais žmonėmis“ vien jau pagal išvaizdą.
Taigi, stačiatikių Rusijoje barzda buvo „tikro teisingo tikėjimo žmogaus“ puošmena, štai kodėl Petro I-ojo pasiryžimas palikti rusus be barzdų buvo sutiktas ne tik kaip pasikėsinimas į vyriškąją garbę, bet į visą tradicinę rusų gyvenseną, tikėjimą, papročius. Bet apie tai jau buvo rašyta
Paveikslėlyje Tvėrės gubernijos valstietis (1830 m.). 

* gana keistas pareiškimas, kadangi kai kurie šunys barzdą turi :)