2013 m. rugsėjo 17 d., antradienis

Potvynių žemė - Nyderlandai

Tiesą sakant, apie dabartinius olandus galima kalbėti ką tik nori, tačiau kadaise ši tauta pasižymėjo neįprastu atkaklumu. Juk šiuos kraštus krėtė ne tik visos viduramžiams būdingos baisybės (karas, badas, maras), bet teko nuolatos kovoti su kitu nemažiau galingu priešu - šėlstančia jūros stichija. Begales kartų šios teritorijos buvo užtvindomos su visais miestais, kaimais ir gyventojais, ištisos sritys akimirksniu atsidurdavo jūros dugne, tačiau vietos žmonės nuolat prikeldavo savo žemes naujam gyvenimui. Kai kurie regionai buvo visiškai nuplaunami bangų ir vėl nusausinami po keletą kartų. 


Kovodami su jūra olandai bei jų kaimynai fryzai neįtikėtinai tiems laikams ištobulino nusausinimo bei užtvankų statybos technologijas, kurias panaudodavo ir kitose savo gyvenimo srityse. Žodžiu, tie sumanūs ir darbštūs praėjusių amžių žmonės tikrai verti pagarbos. Bet grįžkime prie potvynių.
Nyderlanduose įprasta vadinti potvynius tų šventųjų vardais, kurių diena tvanas užliedavo kraštą. 1170 m. lapkričio 1-3 dienomis šalį užgriuvo Visų Šventųjų tvanas, 1196 metais prasidėjo Šv. Mikalojaus potvynis, 1212 m. vanduo nusineša keliasdešimt tūkstančių gyvybių, o 1219 m. sausio 16, Šv. Marcelijaus diena, po vandeniu atsiduria didelė dalis Šiaurės Olandijos. 1287 metais nuo Šv. Liucijos potvynio nukenčia nuo 50 iki 80 000 žmonių, 1404 m. kraštą užgriūna Pirmasis Šv.Elžbietos, o 1421 m. - Antrasis Šv. Elžbietos tvanas. Buvo rašoma, kad tuo metu vėjas ir bangos daužė gaudžiančius bažnyčių bokštų varpus. 1675 m. didžiulis potvynis užtvindo Amsterdamo apylinkes. 1717 m. Kalėdų tvano metu žūsta apie 14 000 gyventojų. Pastarasis potvynis, ko gero, buvo paskutinis, kuriame nukentėjo tiek daug žmonių. Ilgainiui tobulinant inžinerines technologijas pavyksta sumažinti potvynių daromą žalą bei išvengti tokių masinių aukų. (Senoviniame paveiksliuke vienas iš Olandiją ištikusių potvynių).