2013 m. rugsėjo 12 d., ketvirtadienis

Pomirtinė fotografija - keista XIX a. tradicija

Ar prisimenate žymųjį filmą „Kiti“ (The Others, 2001 m.), kuriame pagrindinė herojė atranda mirusių žmonių nuotraukas, ir žmonės šie nupaveiksluoti ganėtinai keistose (lyginant su įprastomis laidotuvių nuotraukomis) padėtyse... Lyg sėdėtų, lyg stovėtų... Mūsų dienų žmogui visą tai gan kraupokai atrodo, bet tokia tradicija iš tiesų gimė XIX a. Vakarų Europoje, o labiausiai paplito Viktorijos laikų Britanijoje. Tai buvo išties paradoksali ir baisoka tradicija, kurią įtakojo.... fotografijos meno atsiradimas. 
To meto fotografija tapo vis labiau prieinama platiems visuomenės sluoksniams, ko negalima buvo pasakyti apie išties brangius portretus. Galimybė gana tiksliai įamžinti artimųjų veido bruožus pradėjo vilioti daugybę to meto žmonių. Tad atsirado mada fotografuoti net mirusius ir dažnai ta vienintelė pomirtinė jų nuotrauka tapdavo savotišku priminimu giminėms. Neretai mirusieji fotografuoti tarytum gyvi ir kartu su gyvaisiais šeimos nariais. Jie buvo statomi paremiant specialiais įtaisais, sodinami kėdėse, kartais, norint „pagyvinti“ negyvą kūną, ant užmerktų velionio vokų būdavo nupiešiami vyzdžiai. Tokių nuotraukų liko tūkstančiai ir kiekvienas gali susirasti šios nesmagios tradicijos liudijimų internete, įrašęs post-mortem photography
 
O juk dar visai neseniai Lietuvoje buvo populiaru fotografuotis prie atviro velionio karsto visai giminei, grupelėmis ar pavieniui. Dažniausiai tokios nuotraukos buvo saugomos atskirai nuo kitų nuotraukų nelyginant kokia paslaptinga ir baisi šeimos relikvija. Mūsų dienomis Lietuvoje vis labiau įsitvirtina nuostata nefotografuoti mirusių žmonių, o geriau atsiminti juos iš tų nuotraukų, kuriuose jie įamžinti gyvi. 
Nuotraukoje "pomirtinės fotografijos" procesas...