2013 m. rugsėjo 20 d., penktadienis

Neryžtingas popiežius Eugenijus ir fanatiškas bažnyčios ramstis Bernardas


Elgeta tu nuo mėšlo krūvos“ - laišką su tokiu epitetu savo adresu XII a. viduryje gavo Romos popiežius Eugenijus III (mirė 1153 m) nuo buvusio savo mokytojo Bernardo Klerviečio, vėliau tapusio Šv. Bernardu (jo vardu ir yra pavadinti vienuoliai bernardinai). Pasakojama, kad stokojantis ryžto ir minkštadvasis popiežius Eugenijus buvo ne visai tinkama kandidatūra neramiais laikais užimti tokį atsakingą Bažnyčios postą. Tais laikais Romą krėtė sukrėtimai ir netgi didžiausi bažnyčios hierarchai vengė tapti popiežiais, tad gali būti jog „prasčioką“ Eugenijų tiesiog „pakišo“. 


Visgi daugelio nuostabai naujasis popiežius pasirodė iš gerosios pusės. Po puošniais popiežiaus rūbais jis nešiojo šiurkštų vienuolio apdarą, buvo neapsimestinai pamaldus, geraširdiško būdo ir neįprastai sąžiningas, ką pabrėždavo netgi jo oponentai.
Visiškai kitokia asmenybė buvo Bernardas Klervietis – griežtas ir savimi pasitikintis katalikų bažnyčios ramstis, didžiausias to meto autoritetas, gana fanatiška ir valdinga asmenybė. Bernardas, kurio vardas reiškia stiprų lokį, savo metu sukūrė asketišką vienuolių cistersų ordiną, rengė riterių Tamplierių ordino statutą ir tapo idėjiniu Kryžiaus karų įkvėpėju, savo darbe „Pagyros naujajai riterijai“ tiesiogiai rašęs, kad „krikščionis pašlovina save pagonio mirtyje, nes tuo pašlovinamas Kristus“.
Tais laikais Bernardo Klerviečio įtaka buvo tokia didžiulė, kad jis per daug nesirinkdamas žodžių diktavo savo valią popiežiams ir karaliams bei amžiams apsprendė katalikų bažnyčios politika. Manoma, kad agresyvioji ekspansyvi samprata „La mort ou le bapteme“ (pranc. „krikštas arba mirtis“) gimė būtent Bernardo Klerviečio įtakoje.
Paveikslėlyje Šv. Bernardas. 

Dar apie Šv. Bernardą šiame bloge