2013 m. rugsėjo 27 d., penktadienis

Moteris kiaulės veidu - XVII a. miesto legendos

Kartais atsitiktinai užtinki pačių keisčiausių legendų kaip antai XVII amžiaus pradžioje Anglijoje, Airijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje paplitę pasakojimai apie moteris kiaulės veidu.
Nors visi šie pasakojimai kiek skyrėsi, tačiau pagrindinis siužetas visuomet buvo bendras. Turtinga moteris nuveja vaikų turinčia varguolę nuo slenksčio ir palygina ją bei jos vaikus su kiaulėmis. Netrukus turtingai damai pačiai gimsta mergaitė, tačiau su kiaulės galva. Duktė auga tarytum sveika, bet jos manieros dažnai primena kiauliškas: ji geria iš savo lovelio ir kalba lyg kriuksėdama. Pasimetę tėvai nežino kur dėtis – juk po jų mirties duktė tiesiog prapuls. 


Todėl jie trokšta surasti jai už pinigus arba rūpestingą vyrą, arba atiduoti dukterį į prieglaudą, kuri prižadės pasirūpinti vienintele jų atžala po tėvų mirties. Žodžiu, neįtikėtinai keistas scenarijus...
Ankstyvuosiuose pasakojimų variantuose mergaitė kiaule ne gimsta, o būna paverčiama. Pasak vienos iš XVII a. miesto legendų, kiauliaveidei moteriai buvo surastas vyras, kuriam buvo liepta pasirinkti: arba jo žmona atrodys kiaule tik aplinkiniams (o jis matys gražuolę), arba kiaule ji bus tik jam (o aplinkiniams - gražuole). Išmintingas sužadėtinis liepė nuotakai pačiai pasirinkti ir tuomet burtai išsisklaidė.
Folkloro tyrinėtojai ilgai spėliojo iš kur galėjo atsirasti toks keistas ir gana plačiai skirtingose šalyse paplitęs siužetas. Prieita išvados, kad legendų apie moteris-kiaules atsiradimą galėjo įtakoti visiškai skirtingų pasakojimų bei prietarų sąveika. Visų pirma, Europoje nuo seno egzistavo legendos apie žmones gyvūnų galvomis. Antra, kiauliaveidės moters legendai gimti galėjo pasitarnauti koks nors realus įvykis (kiaulės snukį primenantis išsigimimas, ar pan.). Trečia. Europos pasakose neretai sutinkamas siužetas pagal kurį herojus dažnai pavirsta tuo, iš ko pasišaipo.
Legendos apie moteris kiaulės veidu buvo populiarios kelis šimtmečius iki pat XX a. pradžios. Prieš maždaug 100 metų jų populiarumas sunyko taip pat greitai kaip ir kadaise atsirado XVII a. 
Iliustracijai parinktas 1640 m. piešinys. 

2 komentarai:

  1. — Nekriuksėk! — tarė Alisa.— Tokie garsai tau nepritinka.
    Vaikutis vėl sukriuksėjo, ir Alisa labai sunerimusi pažvel­gė į jo veidą norėdama sužinoti, ko jam reikia. Dabar buvo aišku, kad jo nosis baisiausiai riesta ir labiau primena kiaulės šnipą negu tikrą nosį. Akys taip pat per daug mažos, ne tokios kaip vaiko. Tos būtybės išvaizda Alisai visai nepatiko.
    „Bet gal jis tiktai šiaip sau spygauja",— pamanė Alisa ir pažvelgė į jo akis norėdama įsitikinti, ar jis verkia su ašaromis. Ne, ašarų nematyti.
    — Jeigu tu rengiesi pavirsti paršu, mano mielas,— tarė Alisa rimtai,— tai man su tavim nebus ką daugiau veikti. Žiū­rėk tu man!
    Vargšas gyvūnėlis vėl suaimanavo (o gal sukriuksėjo,— nesuprasi), ir valandėlę abu patylėjo.
    Alisa buvo bepradedanti galvoti, ką reikės su juo daryti parsinešus namo, bet jis vėl sukriuksėjo, ir taip garsiai, kad mergaitė pažvelgė į jo veidelį nejuokais susirūpinusi. Šį kartą neliko jokios abejonės: tai buvo paprasčiausias paršas giau, nė mažiau, ir Alisa suprato, kad būtų didžiausia nesąmonė jį ir toliau nešioti.
    Ji pastatė padarėlį ant žemės ir lengviau atsiduso pamačiusi, kaip jis patenkintas nurisnojo į mišką.
    — Užaugęs,— tarė ji pati sau,— jis būtų baisiai negražus vaikas, bet paršas, man rodos, bus nuostabus.
    Dabar ji stengėsi prisiminti kitus pažįstamus vaikus, iš kurių galėtų išeiti puikūs paršai, ir pa­manė sau viena:
    „Kad taip suradus būdą, kaip juos pakeisti," — ir staiga krūp­telėjo pamačiusi Češyro Katiną, tupinti netoliese ant medžio šakos. Katinas išvydęs Alisą nusišypsojo.

    AtsakytiPanaikinti