2013 m. rugsėjo 4 d., trečiadienis

"Miškų teisė" viduramžių Anglijoje

Žinia, viduramžiais Vakarų Europa buvo kur kas miškingesnė nei mūsų laikais. Tik, pavyzdžiui, eiliniam Anglijos valstiečiui iš didžiulių girių buvo mažai naudos. Nuo Vilhelmo Užkariautojo laikų saloje vis labiau įsitvirtina karališkoji "miškų teisė" ir ilgainiui beveik trečdalis visos šalies teritorijos paskelbiama tiesiogine valdovo nuosavybe. Ypatingoji miškų teisė galiojo ne tik girioms, bet galėjo apjungti ir nemiškingas teritorijas: laukus, ganyklas, pelkes, netgi gyvenamus kaimus. Miškų teise apibrėžtos teritorijos buvo skirtos išimtinai karališkoms medžioklėms bei poilsiui. Stambius gyvūnus: elnius, danielius, stirnas ir šernus galėjo medžioti tik karalius ar jo įgalioti asmenys. Vietos feodalams buvo leista medžioti mažesnius gyvius: lapes, kiaunes, kiškius, fazanus ir kurapkas. Valstiečiui buvo draudžiama bet kokia medžioklė, ir netgi už augančio krūmo nukirtimą griežtai bausta. Tad prasčiokai pasitenkindavo nebent žabų rinkimu. 


Bausmės. Vilhelmo Užkariautojo įstatymas numatė, kad už neteisėtą elnio sumedžiojimą kaltajam turi būti išdurtos akys (feodalams tuo atveju buvo skiriamos didžiulės baudos). Valstietis negalėjo įžengti į karališkojo miško teritoriją netgi su peiliu rankose, nekalbant jau apie kitus ginklus ar spąstus. Jeigu miške buvo aptinkami neteisėtos medžioklės įrodymai, aplinkinių kaimų valstiečiai patys privalėjo rasti kaltininką ir atiduoti jį vietos valdžiai. Priešingu atveju (t.y., jeigu kaltasis nebus rastas) ištisiems kaimams grėsė didžiulės baudos ar net jų gyventojų pavertimas beteisiais baudžiauninkais. Tikriausiai neverta nė sakyti, kad karališkų miškų neliečiamumą Anglijoje ir miškų teisės taikymą prižiūrėjo ištisa armija samdomų miškininkų, o baudos už miškų teisės pažeidimus sudarė didžiulę dalį karališkų pajamų (apie 10 proc. XII a. pabaigoje). Apie 1300 metus dėl stambių feodalų nepasitenkinimo daugelyje Anglijos miškų panaikintas „miškų teisės“ galiojimas, tačiau gerokai sumažėję „karališkieji miškai“ išliko ir iki mūsų dienų.
Nuotraukoje didžiausias žymiosios Šervudo girios ąžuolas. Kažkada girioje galiojo feodalinė „miškų teisė“, prieš kurią, pasak senųjų baladžių, ir kovojo šaunusis plėšikas Robinas Hudas.