2013 m. rugsėjo 20 d., penktadienis

Militarizmo triumfas. Ganseschritt - "žąsies žingsnis".

Tradiciškai kariuomenės praktikoje "žąsies žingsniu" vadinamas marširavimo būdas kai žygiuojant ištiesta koja pakeliama gana aukštai (kartais ji sudaro vos ne statų kampą kario liemens atžvilgio), o ją nuleidžiant visa pėda stipriai mušama į grindinį, tuo išgaunant būdingą specifinį žygiavimo garsą. Tiesa toks žygiavimo būdas turi ir kitų pavadinimų: „prūsiškas žingsnis“, „paradinis žingsnis“, „spausdintinis žingsnis“ (kadangi mušamos pėdos garsas primindavo spausdinimo garsą“). 


Manoma, kad būsimojo „žąsies žingsnio“ užuomazgos gimė XVIII a. Vokietijoje – taip vieningo marširavimo pagalba buvo išlaikomas į priešo pusę nukreiptų pėstininkų gretų vientisumas. Fridricho Didžiojo (1712 - 1786 m.) laikų kariuomenėje „žąsies žingsnis“ naudotas ir ne mūšio sąlygomis – kaip parodomasis paradų elementas ir tam tikra kariškos disciplinos priemonė, kuri, manoma, stiprindavo tam tikrą psichologinę vienybės, tvarkos ir bendros galios pajautą. XX a. pradžioje „žąsies žingsnis“ tapo neatsiejamu militaristinės valstybės atributu: jis naudotas kaizerinės ir hitlerinės Vokietijos kariuomenėse, įvestas fašistinėje Italijoje (čia jis buvo vadinamas – passo romano - „romėniško žingsniu“), nusižiūrėjus į vokiškas tradicijas sava „žąsies žingsnio“ forma paplito ir carinėje Rusijoje, vėliau – Sovietų Sąjungoje, o taipogi kitose Europos šalyse bei už jos ribų. Mūsų dienomis „žąsies žingsnį“ dažniausiai naudoja reprezentaciniai įvairių šalių daliniai (garbės kuopos ir pan.), nors tokiose šalyje kaip Šiaurės Korėja bei Kinija per karinius paradus jis mielai naudojamas masiškai.

Dar keletas faktų iš „žąsies žingsnio“ istorijos:

  • Klasikinis žąsies žingsnis paprastai siejamas su kariškomis Vokietijos ir Rusijos tradicijomis;
  • Musolinio laikų Italijoje „romėniškas žingsnis“ įvestas nusižiūrėjus į Trečiąjį Reichą, nors nėra jokių įrodymų, kad panašaus žygiavimo metodas būtų naudotas Senojoje Romoje ar vadinamas „romėnišku“.
  • Klasikinei „žąsies žingsnio“ estetikai rikiuotėje sukurti būtinas bent jau vidutinis arba aukštas ūgis, todėl Italijoje „žąsies žingsnį" naudojo tik iš aukštesnių vyrų suburti daliniai, o žemaūgių korėjiečių ar kinų „prūsiškas žingsnis“ neretai primena juokingą strakaliojimą.
  • Klasikinio „žąsies žingsnio“ rikiuotėje intensyvumas apie 75 žingsniai per minutę, tam tikras žingsnio ilgis ir judėjimo greitis. Pagal kojos pakėlimo kampą yra įvairios "žąsies žingsnio" formos.
  • 1956 metais VFR kariuomenėje „žąsies žingsnis“ buvo panaikintas dėl savo pernelyg militaristinės ir „nacistinės“ praeities. Nuostabu, bet komunistinėje VDR jis naudotas nepakitęs per visą jos egzistavimo periodą.
  • „Žąsies žingsnį“ savo romane „1984“ aprašė Džodžas Orvelas: „Karinis paradas – iš tiesų, tam tikro ritualinio šokio atmaina, kažkas panašaus į baletą. Jis išreiškia tam tikrą gyvenimo filosofiją. Pavyzdžiui, „žąsies žingsnis“ - vienas baisiausių reginių pasaulyje, kur kas baisesnis už pikiruojantį bombonešį. Tai tiesiog grynos jėgos įtvirtinimas“.