2013 m. rugsėjo 3 d., antradienis

Ištrauka iš Šv. Bernardo Klerviečio "Pagyros naujajai riterijai"

„Kristaus riteriai gali be pavojaus sau kautis savo Viešpaties kovose, nebijodami nei nuodėmės, jeigu nukaus priešą, nei savo pačių mirties pavojaus; nes žudyti ar mirti už Kristų yra ne nuodėmė, o priešingai - galingas žingsnis šlovės link. Pirmuoju atveju įgyjame kažką Kristui, antruoju – atrandame patį Kristų. Dosnus Viešpats, priimdamas jį įžeidusio priešo mirtį, ir dar dosnesnis – atiduodamas Save Patį Savojo kritusio riterio paguodai.
Kristaus riteris, pasakysiu aš, gali užtikrintai smogti smūgį ir mirti su dar didesniu užtikrintumu, nes smogdamas smūgį jis tarnauja Kristui, o žūdamas – tarnauja pats sau. Ne veltui jis nešioja kalaviją: Jis – Dievo tarnas, baudžiantis keršytojas blogį darantiems ir gerųjų garbei. Jeigu jis nužudo piktavalį, tai tampa ne žmogžudžiu, o, jeigu taip galima pasakyti, blogio naikintoju. Akivaizdu, kad jis – Kristaus keršytojas piktiesiems ir teisėtai yra laikomas krikščionių gynėju. Jeigu jį patį nužudys, tai mes žinome, kad jis nežuvo, o įplaukė į tykią įlanką. Kai neša jis mirtį - tai yra daroma Kristaus naudai, o kai mirtis paliečia jį patį, tai irgi atneša jam palaimą“. (Šv. Bernardas „Pagyros Naujajai riterystei“, III dalis, Apie naująją riterystę).