2013 m. rugsėjo 3 d., antradienis

Iš girtuokliavimo istorijos

„Nėra lietuvių miestuose dažniau sutinkamo užsiėmimo nei degtinės ir alaus iš kviečių darymas. Ima šiuos gėrimus [ir] einantys į karą, ir susirinkę į mišias. Kadangi žmonės taip priprato prie jų namuose, tai belieka tik žygyje atsigerti neįprasto jiems vandens, kaip jie miršta nuo skausmo pilve bei skrandžio sutrikimų. Valstiečiai, palikę žemės ūkio darbus, susirenka užeigose. Ten jie praleidžia dienas ir naktis, priversdami mokytus meškinus linksminti savo draugus išgertuvėse šokimu pagal dūdmaišio garsus“. (Mykolas Lietuvis (apie 1490-1560 m.)

„Pagaliau už upės dabartinio valdovo tėvas Vasilijus [turima omeny Moskovija – vert. past.] įkūrė savo asmens sargybiniams bei svetimšaliams, o būtent, lenkams, vokiečiams ir lietuviams (kurie iš prigimties garbina Bakchą), Nalivkų miestą, gavusį savo pavadinimą nuo pripildytų bokalų. Ir ten visi svetimšaliai kareiviai bei atėjūnai, o taipogi valdovo asmens sargybiniai, turi visišką galimybę visokeriopai prisigerti [...]. Ir tomis dienomis, tarytum išsilaisvinę iš pančių, jie džiaugiasi, kad pasirodė Bakchas (dieną kurio jie švenčia tuo metu) ir, dar neatlikę apeigų, prisigeria kaip kiaulės visokiausiais gėrimais ir slankioja, rėkaudami, mušdami vienas kitą bei pildami vienas ant kito visokeriopus keiksmus“. (Aleksandras Gvanjinis (1538-1614 m.)

Būdami Ispanijos žemėje, pasiuntiniai visi ir pasiuntinybės žmonės per šešis mėnesius nematė girtų žmonių, kad gatvėse voliotųsi ar eidami gatvėmis mirtinai prisigėrę rėkautų“. (XVII amžiaus rusų pasiuntinių Ispanijoje rašas)