2013 m. rugsėjo 10 d., antradienis

Inkvizicinės teisės vingrybės

 
Dažnas girdėjęs apie Šventąją Inkviziciją, jos „įrodymų“ rinkimo būdus ir negailestingumą kovoje su „eretikais“. Dažnas žino, kad inkvizitoriai masiškai siuntė žmones ant laužų, tačiau tik retas girdėjo, kad iš tiesų žmones myriop nuteisdavo ne inkvizicija, o pasaulietinė valdžia. Taigi, visa sistema veikė kur kas rafinuočiau...

 


Įdomi citata iš Henrio Li knygos „Viduramžių inkvizicijos istorija“:

„Teoriškai inkvizicija netaikė nei mirties bausmės, nei turto konfiskavimo. Jos užduotis buvo pasistengti, kad eretikas grįžtų į Bažnyčios prieglobstį, tačiau jeigu kaltinamasis gynėsi ar būdavo nutariama, kad jis nenuoširdus, Inkvizicija pareikšdavo jog jos darbas baigtas. Kaip nekatalikas jis daugiau nepriklausė Bažnyčios jurisdikcijai, kurią atmetė, ir Bažnyčia paskelbdavo jį eretiku. Iš pradžių nuosprendžiai nuskambėdavo kaip paprastas pasmerkimas, tačiau dažniausiai juos lydėjo ir atskyrimas nuo Bažnyčios bei perdavimas pasaulietinei valdžiai. Tai reiškė, kad Bažnyčia nustoja rūpintis jo likimu. Vėliau nuosprendžiai tampa išsamesniais. Dažnai paskelbiama, kad Bažnyčia „niekuo negali padėti idant būtų užglaistytos kaltinamojo nuodėmės“, o jo perdavimą pasaulietinei valdžiai lydėjo žodžiai: debita animadversione puniendum, tai yra, „tebūna jis nubaustas pagal darbus savo“.

Na, o pasaulietinė valdžia savo ruožtu pridėdavo kelis straipsnius pagal kriminalinę to meto teisę, ir ratai sukosi...