2013 m. rugsėjo 3 d., antradienis

Hamelno žiurkininkas

Vokietijos Žemutinėje Saksonijoje yra nedidelis Hamelno (Hameln) miestelis. Apie jį aš sužinojau iš straipsnio spaudoje, kuriame aprašoma įdomi ir mistiška legenda apie Hamelno žiurkių gaudytoją (Rattenfänger von Hameln). Trumpai paversiu šio legendos aprašymą:

„Kadaise Hamelno miestą (pasak legendos, 1284 metais) užpuolė daugybė žiurkių. Jos kėlė miestiečiams daugybę nepatogumų . Bet tuo pačiu metu į Hamelną atkeliavo žiurkių gaudytojas, kuris apsiėmė išgelbėti miestą nuo žiurkių. Magistratas sudarė su juo sutartį pagal kurią iždas pasižadėjo išmokėti žiurkininkui tiek pinigų, kiek jis sugebės išsinešti (jeigu žiurkės dingtų iš miesto). Gavęs magistrato garantijas, žiurkių gaudytojas pradėjo groti savo stebuklinga fleita. Tuomet visos miesto žiurkės išlindo iš savo landų ir nusekė paskui grojantį žiurkininką, kuris išvedė jas iš miesto ir paskandino Vezerio upėje. Tačiau klastinga valdžia nė nemanė sumokėti žiurkių gaudytojui – juk žiurkių mieste jau nebebuvo. Pastarasis žiauriai atkeršijo miestiečiams už gobšumą. Jis vėl pradėjo groti savo stebuklinga fleita, ir tuomet visi Hamelno vaikai nusekė paskui jį. Vaikai niekuomet daugiau negrįžo ir visiems laikams dingo iš Hamelno“. 



Taigi, dingo 130 vaikų – berniukų ir mergaičių. Po šio įvykio ant miesto rotušės atsirado toks užrašas: „1284 metais burtininkas-žiurkininkas savo fleitos garsais išviliojo iš miesto 130 vaikų ir visi jie iki vieno pradingo žemės gelmėse“.
Tiesa, pagal kitas legendos versijas, dviems vaikams visgi pavyko sugrįžti. Vienas grįžo aklas, o kitas - kurčnebylys. Aklas negalėjo nurodyti vietos, bet papasakojo kaip paslaptingas muzikantas išviliojo vaikus kartu su savimi. Kurčnebylys parodė vietą, nors negalėjo nieko papasakoti.
Gatvė kuria vaikai išėjo pro vartus dar iki XVIII a. buvo vadinama Tylos gatve. Šioje gatvėje buvo draudžiama groti muzikos instrumentais bei šokti. Kalnas prie Hamelno, kuriame (ar už kurio) pradingo vaikai, pradėtas vadinti Kopenbergu. Prie kalno iš abiejų kelio pusių yra pastatyti du kryžiaus pavidalo akmenys. Kai kurie žmonės pasakojo, kad vaikai buvo nuvesti į Transilvaniją (ją tuo metu kolonizavo vokiečiai).
Ši legenda turėjo daugybę versijų bei detalių, o siaubingą jos motyvą savo kūriniuose panaudojo daug vokiečių (ir ne tik vokiečių) rašytojų.
Ir vis dėlto daugybę žmonių kamavo klausimas: koks istorinis įvykis atpasakotas legendoje? Yra keletas versijų. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žiurkių ir muzikanto-žiurkiagaudžio motyvas buvo pridėtas ne anksčiau XVI a. Bet kas tuomet išvedė vaikus iš miesto, jeigu vaikų dingimo faktas buvo realus?
XX a. amerikiečių istorikas Viljamas Mančesteris iškėlė mintį, kad Hamelno vaikai tapo seksualinių iškrypėlių aukomis, kurie linksma muzika išviliojo vaikus iš miesto, išnaudojo juos savo pasibjaurėtiniems tikslams, o po to nužudė. Tiesa, jokie istoriniai dokumentai nepatvirtina šios prielaidos, kadangi nebuvo rasti nei patys vaikai, nei jų palaikai.
Kita teorija skelbia, kad toks didelis skaičius vaikų tais metais numirė nuo įvairių nepagydomų ligų, o muzikantas-žiurkių gaudytojas galėtų simbolizuoti pačią Mirtį - tam tikra simbolį, siejama su viduramžiška Mirties šokio (Totentanz) simbolika. Galbūt čia žiurkės simbolizuoja marą ar kokią kitą, žiurkių pernešamą ligą?
Egzistuoja hipotezės, pagal kurias tiek daug vaikų galėjo žūti kokios nors gamtos katastrofos metu. Tačiau vėlgi – nerasta jokių patvirtinimų arba žuvusiųjų palaikų.
Dalis legendos tyrinėtojų išreiškė nuomonę, kad legendoje kalbamą apie tai vadinamą Vaikų kryžiaus žygį, tačiau šis žygis įvyko 1212 metais, t.y., daugiau nei penkiasdešimt metų iki Hamelno įvykių.
Pati įtikinamiausia versija - savanoriška miestiečių emigraciją iš gimtų kraštų, norint kolonizuoti žemes, esančias į Rytus nuo Vokietijos (Moravija, Transilvanija, Rytų Prūsija, Pomeranija). Žinoma, kad šie žmonės jau niekuomet daugiau nebesugrįžo į savo Tėvynę. Tokia prielaida grindžiama tuo, kad kai kurios gyvenvietės Rytuose buvo įkurtos ir apgyvendintos kolonistų maždaug tuo pat metu kaip ir aprašomieji įvykiai Hamelne. Kolonistų perkėlimu rūpinosi vietos bažnytinė valdžia, pasaulietinė ir karinė aukštuomenė, pirkliai. Pagaliau, vargšų vaikai galėjo būti paprasčiausiai atimti nuo tėvu, ar nupirkti iš jų bei parduoti.
Dar viena rasta įdomi info apie Hamelno legendą:
„Labiausiai tikėtina, kad maždaug tuo pat metu po visus Vokietijos miestus ir kaimus išsiuntinėti Vokiečių riterių ordino verbuotojai, kurie buvo apsirengę neįprastai ir ryškiai, būgno dūžiais ir švilpynėmis viliojo vargšus miestiečius kolonizuoti naujų žemių. T.y., Hamelno „vaikai“ anaiptol nebuvo vaikais. Greičiau juos galima būtų įvardinti „miesto vaikais“. Šia emigracijos teoriją patvirtina kai kurie tarp vokiškų Prūsijos kolonistų paplitę vardai bei geografiniai pavadinimai“.
Žinoma, tai tik versijos, tačiau legenda apie Hamelno žiurkių gaudytoja vis dar jaudina daugybės žmonių protus. O Hamelno miestelyje visuomet vyksta teatralizuoti vaidinimai, pasakojantys baisią istoriją apie Hamelno žiurkininką.