2013 m. rugsėjo 8 d., sekmadienis

"Barzdos mokestis" Rusijoje

1699 m. „europeizacijos politikos“ vedamas Rusijos caras Petras I savo šalyje nusprendė priversti pavaldinius skusti barzdas ir įvedė privalomą mokesti tiems, kas nenorėjo jų atsisakyti. O tokių buvo nemažai, kadangi stačiatikių krašte barzda buvo laikoma ne tik neatsiejamu vyriškumo atributu, bet ir tikro „rusų tikėjimo“ ženklu. Ir savo metu barzdas ten nešiojo visi – nuo skurdžiausio baudžiauninko iki įtakingiausio dvaro bojarino. Nuo 1705 m. caro įsaku dvasininkams leista nešioti barzdas nemokant jokio mokesčio, o visiems kitiems barzdotiems miestiečiams toks mokestis tapo privalomu. Sumokėjusiems „barzdos mokestį“ buvo išduodami specialūs žetonai - „barzdos ženklai“, o jų kaina skyrėsi priklausomai nuo barzdos nešiotojo padėties visuomenėje. 



Dvaro visuomenės atstovai ir miesto bajorija turėjo kas metus turėjo mokėti 600 rublių, stambieji pirkliai – 100, vidutiniai ir smulkūs – 60, tarnai, vežėjai ir kiti Maskvos gyventojai – 30 rublių kasmet. Užmiesty gyvenantiems valstiečiams pirkti žetonų nereikėjo, tačiau kaskart įvažiuodamas į miestą barzdotis turėjo sumokėti vieną kapeiką. „Kova su barzdomis“ Rusijoje vyko visą XVIII amžių. Beje, panašūs „barzdos mokesčiai“ - ne tik Rusijos istorijos dalis, kadangi savo metu (kiek anksčiau nei Rusijoje) jie buvo įvesti ir Anglijoje bei Prancūzijoje. Paveiksliuke Petro I laiku skardinis „barzdos ženklas“ su užrašu „pinigai paimti“.