2013 m. rugsėjo 4 d., trečiadienis

Atlygis už vilkų medžioklę

Viduramžiais daugelyje Europos kraštų už vilko sumedžiojimą buvo mokėtas atlygis arba medžiotojai skatinti kitaip. Karolio Didžiojo (747-814 m.) laikais jo valdomose žemėse buvo įvesta netgi speciali „vilkininkų“ (lot. Luparii) pareigybė, kurios užduotis buvo visais įmanomais būdais mažinti vilkų skaičių. Džono Bežemio (1167-1216 m.) laikų Anglijoje už sumedžiotą vilką mokėtas gana nemažas tiems laikams 5 šilingų atlygis. Kitas karalius, Edvardas I-asis, buvo numatęs išnaikinti visus vilkus šalyje. Piniginio paskatinimo vilkų medžiotojai galėjo tikėtis Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitose šalyse, o vilkus buvo leista medžioti visiems norintiems – nuo kilmingų feodalų iki paprasčiausių nusikaltėlių, kuriems už pristatytus sėkmingos medžioklės įrodymus kartais buvo atleidžiami lengvesni nusikaltimai.



Įrodymais buvo pripažįstamos atgabentos vilko galvos, letenų poros, ausys ar netgi liežuviai. Tik tuomet medžiotojas galėjo tikėtis atlygio. Vilkams medžioti buvo prigalvota daugybė būdų, todėl nenuostabu, kad daugelyje Vakarų Europos kraštų šie gyvūnai buvo visiška išnaikinti dar prieš kelis šimtus metų.

Beje, Kristijonas Donelaitis „Metuose“ irgi vaizdžiai aprašo vilkų daromą žalą ir klausia:


„O jūs jėgėrės mokinti, jūs liesininkai,
Kam nešaudot, ką valdonai paliepė šaudyt?
Argi nežinot, kad nei viens malonings karalius
Juos užmušt ir išgaišint žmonėms nepavydi?
Ar dykai jis jums kulkas bei paraką davė?
O dėl ko vartus kytrus pas girę pastatė?“