2013 m. rugsėjo 24 d., antradienis

Arkliavagystės traktavimas ir senosios bausmės už šį nusikaltimą.

Daugelyje senųjų įstatymų arkliavagystė buvo laikoma ne šiaip viena iš vagysčių formų, bet atskiru, ganėtinai sunkiu nusikaltimu. Darbo arklio nuvarymas dažnai pasmerkdavo ir taip beturtį valstietį visiškam skurdui, todėl pats nusikaltimas vertintas ne tik kaip nuosavybės pagrobimas, bet ir kaip tam tikra nežmoniško, žiauraus elgesio „artimo savo“ atžvilgiu, forma. 
 

Senųjų germanų teisėje už arkliavagystę buvo baudžiama užmėtymu akmenimis ir persmeigimu kuolu. Įvairiuose senuosiuose rusų teisynuose arkliavagiai prilyginami itin įžūliems, profesionaliems nusikaltėliams, o baudė juos išvarymu iš visuomenės bei atėmimu visko, ką tie turi ("поток и разграбление"). Vėliau išvarymas iš visuomenės buvo pakeistas arkliavagio pavertimu vergu. Pskove šie nusikaltėliai buvo baudžiami mirtimi. Lenkijoje arkliavagystei taikytas abigeatus apibrėžiantis straipsnis. Šis terminas perimtas iš romėniškos teisės ir juo buvo įvardijama bet kokia stambių naminių gyvūnų vagystė. Už abigeatus bausta kur kas rimčiau nei už paprastas vagystes, taigi, dažnai pasmerkiama myriop. Kartuvės nusikaltimo vietoje užkluptų arkliavagių laukė ir Lietuvoje (pagal 1468 metų Kazimiero Jogailaičio teisyną). Mūsų krašto arkliavagiai dažniausiai siautėjo Prūsijos ir Livonijos pasienyje bei vėliau būrėsi į didesnes ar mažesnes arkliavagių gaujas.
Paveiksliuke arkliavagio korimas JAV 1900 m.