2013 m. rugsėjo 4 d., trečiadienis

Apie pasipriešinimą bulvėms ir bulvių maištus

Bulvių istorija
Kaip žinia, į mūsų žemyną bulvės pateko iš Naujojo Pasaulio, tačiau priversti Europos valstietį jas auginti buvo nelengva, todėl daugelio šalių valdžia ėmėsi priverstinio, o neretai ir prievartinio šios kultūros populiarinimo tarp valstiečių. Bulvė – nereiklus, maistingas ir gerai derantis augalas, todėl jos pagalba bandyta spręsti nederliaus bei kt. problemas.
Vokiečių žemėse ir carinėje Rusijoje buvo išleisti įstatymai įpareigojo sodinti bulves bei naudoti jas maistui. Buvo numatytos giežtos bausmės už nepaklusnumą, tačiau liaudis kategoriškai priešinosi „nuodingai užjūrio uogai“. Ne kiekvienas žino, kad iš esmės bulvė - gana nuodingas augalas (ypač lapai ir uogos), todėl neteisingai ją naudojant mityboje galimi sunkūs apsinuodijimai. Mažai apšviesta valstietija taip ir nuodijosi, o tai irgi nepridėjo populiarumo šiai maistinei naujovei. Rusijoje ėmė plisti legendos apie demonišką augalo prigimtį, o prievartiniai bulvininkystės skiepijimo įstatymai pirmoje XIX a. pusėje įžiebė eilę valstietiškų „bulvių sukilimų“, kurie buvo numalšinti pasitelkus kariuomenę.