2013 m. rugsėjo 23 d., pirmadienis

Apie maro gydymo aplinkybes

XIV a. prancūzų chirurgas Gi de Šoliakas vadino marą „žeminančia liga“ todėl, kad prieš ją tuometinė medicina buvo bejėgė. Daugybė gydytojų tiesiog atsisakydavo bandyti gydyti užkrėstuosius, kadangi visai netroško žengti paskui juos į kapus. To meto mediciną tik iš dalies buvo galima pavadinti šiuo pavadinimu - ją labai įtakojo religinės dogmos ir prietarai, o dažno gydytojo arsenalas neretai mažai kuo skyrėsi nuo žolininko turimų priemonių. Neretai viskas, ką galėjo padaryti gydytojas, tai paklausti ar ligonis priėjo išpažinties ir ar gavo nuodėmių atleidimą. 

Žinoma, tuo metu irgi buvo garsių gydytojų, kurie savo žiniomis ir įgyta praktika lenkė pseudomedicininiame akligatvyje atsidūrusius kolegas, tačiau to meto profesionalai neretai susidurdavo su įvairiausiais Bažnyčios draudimais ir netgi grasinimais. Mirusiųjų skrodimas buvo draudžiamas, maro sukeltų vočių pjaustymas ir tyrinėjimas – irgi. Nepaisant Bažnyčios grūmojimų, minėtasis Gi de Šoliakas eksperimentavo su vočių prideginimu arba jų šalinimu nuo sergančiojo kūno. Dažnas atvykęs gydyti maro medikas akis į akį susidurdavo su savo „konkurentais“ iš dvasininkų tarpo, į kurių „gydymo programą“ įėjo tik maldos, giedojimai ir šlakstymas švęstu vandeniu. Būta ir atvirų konfliktų. Vienas iš tų laikų gydytojų rašo: „Paprastai klierikai susirenka ligonių galvūgalyje ir iš visų pusių stengiasi įrodyti didžiulę savo atvykimo nauda (...). Kai tik gydytojui pavyksta išgelbėti ligonį, tai iškart priskiriama dvasininkų nuopelnams, o jeigu ligonis miršta, tai kaltu lieka, žinoma, gydytojas“. 
Paveiksliuke sergantieji maru ir "gydytojas" (1411 m., Togenburgo biblija).