Šimtamečio
karo tarp Anglijos ir Prancūzijos metu įvyko gana įdomus mūšis, kuris istorikų
vadinamas „Trisdešimties kautynėmis“ (vyko Bretanėje 1351 m.). Tokį
neįprastą pavadinimą mūšis gavo todėl, kad jame trisdešimt „anglų“
riterių ir jų ginklanešių susitarė susikauti su trisdešimt prancūzų
riterių bei jų ginklanešių. Žodį „anglai“ įtraukiau į kabutes todėl, kad
iš trisdešimties už Anglijos interesus kovojusių
karių etninių anglų buvo tik aštuoni, o visi kiti – vokiečių ir
flamandų samdiniai bei tuometiniai Anglijos sąjungininkai bretonai.
Mūšio priežastimi tapo vietos anglų garnizono savivaliavimas, plėšikavimas ir paliaubų sutarties nesilaikymas, todėl prancūzai pareiškė savo pretenzijas. Buvo susitarta susitikti „pusiaukelėje tarp anglų ir prancūzų valdomų pilių“ bei išsiaiškinti santykius. Kautis numatyta pėsčiomis, o ginklus rinktis savo nuožiūra. Mūšį stebėjo aplinkinių kaimų valstiečiai bei tų laikų „medicinos personalas“, turėjęs suteikti pagalbą sužeistiesiems.
Mūšio priežastimi tapo vietos anglų garnizono savivaliavimas, plėšikavimas ir paliaubų sutarties nesilaikymas, todėl prancūzai pareiškė savo pretenzijas. Buvo susitarta susitikti „pusiaukelėje tarp anglų ir prancūzų valdomų pilių“ bei išsiaiškinti santykius. Kautis numatyta pėsčiomis, o ginklus rinktis savo nuožiūra. Mūšį stebėjo aplinkinių kaimų valstiečiai bei tų laikų „medicinos personalas“, turėjęs suteikti pagalbą sužeistiesiems.
Kautynės vyko
su pertraukomis ne vieną valandą ir, pasak viduramžių istorikų,
pasižymėjo didžiuliu abiejų pusių narsumu bei kovos meno išmanymu. Abidvi
pusės kovojo meistriškai ir labai apdairiai, todėl ilgą laiką nei viena
jų neįgijos didesnio pranašumo. Nepaisant to, kad žuvo „anglų“ vadas
Robertas Bembro (dėl kurio negarbingų veiksmų ir įvyko mūšis),
anglų-flamandų-vokiečių gynybos linija laikėsi puikiai. Pasak šaltinių,
jai vadovavo narsuolis vokietis, vardu Krokvartas. Kautynės vyko pagal
visas to meto riterystės taisykles ir galėtų tapti garbingo mūšio
etalonu, bet... slapčia iš mūšio pasitraukęs prancūzų ginklanešys
Gijomas de Montabanas sėdo ant žirgo ir, iš užnugario aplenkęs „anglų“
gynybą, šuoliais įsirėžė į besiginančius, nuversdamas nuo kojų aštuonis
karius. Rikiuotė buvo suardyta ir prancūzai šventė pergalę. Iš
trisdešimties „anglų“ karių aštuoni žuvo, likusieji buvo įkalinti,
tačiau netrukus paleisti už simbolinę išpirką. Taip prancūzai išreiškė
pagarbą savo narsiam priešui.
Pats „Trisdešimties mūšis“ neturėjo didesnės reikšmės bendrai karo eigai, bet istorijoje atsimenamas kaip gana keistas epizodas. Paveiksliuke „Trisdešimties mūšis“ (sukurtas daugiau nei 100 metų po paties mūšio).
Pats „Trisdešimties mūšis“ neturėjo didesnės reikšmės bendrai karo eigai, bet istorijoje atsimenamas kaip gana keistas epizodas. Paveiksliuke „Trisdešimties mūšis“ (sukurtas daugiau nei 100 metų po paties mūšio).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą