1353 m. "Trisdešimties kautynės"

Šimtamečio karo tarp Anglijos ir Prancūzijos metu įvyko gana įdomus mūšis, kuris istorikų vadinamas „Trisdešimties kautynėmis“ (vyko Bretanėje 1351 m.). Tokį neįprastą pavadinimą mūšis gavo todėl, kad jame trisdešimt „anglų“ riterių ir jų ginklanešių susitarė susikauti su trisdešimt prancūzų riterių bei jų ginklanešių. Žodį „anglai“ įtraukiau į kabutes todėl, kad iš trisdešimties už Anglijos interesus kovojusių karių etninių anglų buvo tik aštuoni, o visi kiti – vokiečių ir flamandų samdiniai bei tuometiniai Anglijos sąjungininkai bretonai.
Mūšio priežastimi tapo vietos anglų garnizono savivaliavimas, plėšikavimas ir paliaubų sutarties nesilaikymas, todėl prancūzai pareiškė savo pretenzijas. Buvo susitarta susitikti „pusiaukelėje tarp anglų ir prancūzų valdomų pilių“ bei išsiaiškinti santykius. Kautis numatyta pėsčiomis, o ginklus rinktis savo nuožiūra. Mūšį stebėjo aplinkinių kaimų valstiečiai bei tų laikų „medicinos personalas“, turėjęs suteikti pagalbą sužeistiesiems. 

Kautynės vyko su pertraukomis ne vieną valandą ir, pasak viduramžių istorikų, pasižymėjo didžiuliu abiejų pusių narsumu bei kovos meno išmanymu. Abidvi pusės kovojo meistriškai ir labai apdairiai, todėl ilgą laiką nei viena jų neįgijos didesnio pranašumo. Nepaisant to, kad žuvo „anglų“ vadas Robertas Bembro (dėl kurio negarbingų veiksmų ir įvyko mūšis), anglų-flamandų-vokiečių gynybos linija laikėsi puikiai. Pasak šaltinių, jai vadovavo narsuolis vokietis, vardu Krokvartas. Kautynės vyko pagal visas to meto riterystės taisykles ir galėtų tapti garbingo mūšio etalonu, bet... slapčia iš mūšio pasitraukęs prancūzų ginklanešys Gijomas de Montabanas sėdo ant žirgo ir, iš užnugario aplenkęs „anglų“ gynybą, šuoliais įsirėžė į besiginančius, nuversdamas nuo kojų aštuonis karius. Rikiuotė buvo suardyta ir prancūzai šventė pergalę. Iš trisdešimties „anglų“ karių aštuoni žuvo, likusieji buvo įkalinti, tačiau netrukus paleisti už simbolinę išpirką. Taip prancūzai išreiškė pagarbą savo narsiam priešui.
Pats „Trisdešimties mūšis“ neturėjo didesnės reikšmės bendrai karo eigai, bet istorijoje atsimenamas kaip gana keistas epizodas. Paveiksliuke „Trisdešimties mūšis“ (sukurtas daugiau nei 100 metų po paties mūšio).