2013 m. rugsėjo 4 d., trečiadienis

1139 m. arbaleto pasmerkimas

Iš arbaleto istorijos...
1139 metais popiežius Inocentas II, grasindamas atskyrimu nuo bažnyčios, pasmerkė arbaletų - „negarbingo ir mirtino“ ginklo naudojimą prieš krikščionis. Vokiečių riterija niekino „klastūnus arbaletininkus“, galinčius lengvai pašauti net ypač gerai šarvuotą ir apmokytą karį. Savaime, suprantama, kad tais laikais patekusiam į nelaisvę šauliui grėsė rimti nemalonumai.
Draudimą naudoti arbaletą prieš katalikus Bažnyčia pakartojo dar kelis kartus. Ja pasekė ir kai kurie Europos valdovai, tačiau tikrovėje tų draudimų niekas niekur nepaisė. Taigi, feodaliniuose Europos karuose arbaletai naudoti vis dažniau ir masiškiau.


1199 metais kovo 26 d. Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis buvo pašautas iš arbaleto į kairįjį petį žemiau kaklo. Žaizda nebuvo mirtina, tačiau po 11 dienų valdovas mirė nuo kraujo užkrėtimo. Pasakojama, kad karalių sužeidęs arbaletininkas Pjeras Bazilis (sutinkami ir kiti šio šaulio vardai) pateko į nelaisvę ir buvo atvesdintas pas Ričardą Liūtaširdį, tačiau pastarasis ne tik jam atleido, bet dar ir liepė sumokėti 100 šilingų. Tolesnių įvykių versijos skiriasi. Pagal vieną iš jų, po karaliaus mirties Bazilis buvo antrąkart suimtas – jam gyvam nudirta oda, o kūnas pakartas. Pagal kitą versija - Ričardo žudikas nugyveno ilgą gyvenimą.